PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

VIDOS MENAS

Kiekvienas mąstantis žmogus net ir šiame sumaterialėjusiame pasaulyje ieško kažko gražaus, ilgisi nepatirto, svajoja būti pastebėtas.

Šiandien pamirškim tuos, kurie maudosi piniguose, suka galvas, kaip prasmukti į politiką ar godžiai ieško vis naujų malonumų, įspūdžių, pranokstančių visus lūkesčius.

Pakalbėkime apie moterį, beveik prieš tris dešimtis metų susiradusią pomėgį, kuris tebedomina iki šiol. Pradžioje atsirado mažos megztos lėlytės, kačiukai, kiti gyvūnėliai - kartais negrabūs, bet tokie mieli ir kitų pastebimi. Vėliau jų daugėjo, jie įvairėjo, tobulėjo ir jų kūrėja Vida Strazdienė. Taip taip, skaitytojams pristatome Vidą, kuri gimė 1950 metais viename nuostabiausių Aukštaitijos kampelių - Anykščiuose. Čia kiekvienas medis, akmuo ar ežeras turi savo paslaptį, legendą, mitą. Tėvų namai - visai netoli garsiojo Anykščių šilelio. Ten baigė J. Biliūno vidurinę mokyklą. Augo gausioje šeimoje - aplink pečių sukiojosi dešimt skurdžiai, bet tvarkingai aprengtų berniukų ir mergyčių. Tėvai artimai bendravo su rašytoju Antanu Vienuoliu-Žukausku, kuris būdamas geros širdies kaip galėdamas globojo ir šelpė varganai gyvenančius kaimynus. Ne be pasididžiavimo Vida sako, kad rašytojo memorialiniame muziejuje yra nuotrauka, kurioje įamžinta su A. Vienuoliu nusifotografavusi visa jų šeimyna.

Silpno regėjimo nuo vaikystės Vida darbo pasirinkti negalėjo, tad būdama aštuoniolikos nuėjo į Anykščių vyno fabriką. Priėmė, čia nesijautė nuskriausta ar kitokia. Visa galva pasinėrė į mėgėjišką veiklą. Šoko, dainavo, esant reikalui, talkino dailininkei. Taip prabėgo aštuoneri metai ir Vida sako, kad nenusivylė, nes mokėjo džiaugtis gyvenimu, neaimanavo, kad jai, silpnaregei, sunku.

Į Lietuvos aklųjų draugiją įstojo 1971 metais ir pradėjo mąstyti apie kitokį gyvenimą, tad 1975 metais ji - jau Kretkampyje. Įsidarbinti sekretore - skaitytoja padėjo Juozas Ežerskis. Įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą, baigė, įgijo tiflopedagogės specialybę. Tapo brailio rašto ir namų ruošos dėstytoja. Mokydama neregius ir silpnaregius Vida, radusi atokvėpio valandėlę, įnikdavo siūti, megzti, nežinia iš kur atrasdama vis naujų idėjų, o kiekvienas naujas žaislas džiugino ir ją, ir esančius šalia. Gal tas grožio pajautimas atsirado iš meilės gamtai ir aplinkai, kuri ją supo nuo vaikystės.

Svajojo apie darbą su vaikais, žinojo, kad jos kūryba mažiesiems suteiks daug džiaugsmo, o sukurti meškiukai, kačiukai virs pasakų personažais. Taigi 1987-aisiais - ji jau Kaune, vaikų lopšelyje - darželyje "Linelis". Tiflopedagoginės žinios, potraukis menui labai padėjo čia įsitvirtinti. Kaip Vida sako, jokių problemų nei su vaikais, nei su tėvais.

Vida Strazdienė yra įsitikinusi, kad potraukis kurti minkštus žaislus seniai tapo gyvenimo būdu. Kitaip ir būti negalėjo, nes taip ne tik realizuojamas troškimas išbandyti savo jėgas. Žaislai jai - nepamainomi talkininkai norint sudominti vaikus, paskatinti juos kurti. Ramaus, santūraus būdo moteris tiesiog atgyja kalbėdama apie kuriamus žaislus, statomus spektakliukus vaikams, rengiamas šventes. Kitomis spalvomis suspindi ir besišypsantis kiškutis, ir padūkusi raganaitė, ir mielas šunelis. Jie tarsi gyvi, juos norisi liesti, glostyti - jie tokie šilti ir patrauklūs.

Prisimenu bene prieš 15 metų Kauno aklųjų ir silpnaregių kultūros namuose eksponuotą įvairių meninių dirbinių parodą. Šalia pintų krepšių, lėkščių vaisiams, pintinės laikraščiams dėti žaviai atrodė minkšti purūs Vidos rankų pasiūti žaislai. Jie buvo įspūdingi ir labai patiko lankytojams. Dar po penkerių metų į panašią parodą pakvietėme menotyrininkę Aušrą Kargaudienę. Liaudies menų žinovė ir propaguotoja iš karto pastebėjo Vidos darbus ir netrukus juos pamatė Kauno M. K. Čiurlionio muziejaus lankytojai.

Praėjusių metų gruodį Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje vyko respublikinė neregių ir silpnaregių paroda "Atrask save". Joje buvo ir Vidos žaislų bei paveikslų. Beje, apie paveikslus. Tai dažniausiai nedidelio formato, šviesių, šiltų spalvų natiurmortai ir peizažai, tapyti aliejiniais dažais arba siuvinėti.

Ilgai ir atsakingai dailiųjų amatų kūrėja rengėsi parodai "Kai žaislai atbunda pasakų šaly". Ji buvo surengta šiemet vasario 21-ąją lopšelyje - darželyje "Linelis". Tokio šilto lankytojų dėmesio turbūt nesitikėjo ir pati parodos autorė. Visi sveikino, gyrė, linkėjo.

Palinkėkime ir mes Vidai Strazdienei, iki šiol nesiveržusiai į dideles parodas ar pripažinimą, išplaukti į platesnius vandenis ir sulaukti deramo įvertinimo. Ji tikrai to verta. Seku jos kūrybinį kelią ir jaučiu, kad noras tobulėti, ieškoti naujų išraiškos formų duoda puikių rezultatų. Jos žaislai jau atrado kelią į užsienį. Nemažai kailinių žaislų įsigijo norvegai.

Rudeniop minkštų žaislų kūrėjos laukia dar vienas išbandymas - paroda Kauno švietimo centre. Manau, kad ir ten išradingumo nestokojančią Vidą Strazdienę lydės sėkmė ir palankūs jos kūrybos vertinimai.

Na, o kaip į Vidos meniškus žaislus, tapybos darbelius žiūri šeima? Autorė sako, kad ji puikiai jaučiasi kasdien važiuodama į darbą Kaune iš Kretkampio, kur turi kuklų jaukų butuką. Vyras sukasi ūkelyje, gyvuliai pašerti - ko daugiau bereikia. Sūnus Darius vedęs, jau baigė Vilniaus universitetą, istorikas. Darius silpnaregis, žmona Ina - visiškai nematanti. Gyvena Šiauliuose. Šiuo metu jie mokosi perprasti kompiuterį.

Vida nesijaučia nesuprasta, ji turi pasirinkimo laisvę ir ja puikiai naudojasi, nes kūryba - versmė, iš kurios galima atsigerti kasdien.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]