LASS LITERATŲ KŪRYBA

Martyna PLIASKŪNAITĖ

KELIONĖ


Stipriai stipriai užmerkiau akis. Įdomus vaizdas. Tamsa ir daugybė įvairiausių žvaigždžių, skriejančių toje juodoje erdvėje. Užsitraukiau antklodę, įsikniaubiau į pagalvę ir laukiau jų... sapnų.

Kažkur lauke lojo šunys, barėsi kaimynai. Pažinau jų balsus. Olia ir Alekas. Tikriausiai vėl dėl prisvilusios vakarienės ar nesutvarkyto krėslo. Jie taip visada. Dėl niekniekių. Rodos, jie tuo tik ir gyvi. Barniais. Nieko įdomaus. Atmerkiau akis ir visos žvaigždės išnyko, liko tik ryškiai mėlynas dangus ir vaiski saulė, kurios šviesa akino akis. Jutau švelnią, kvapnią, šviežią pavasario žolę. Aš gulėjau ir spaudžiau ją savo kūnu atgal į žemę, iš kurios ji taip sunkiai stengėsi ištrūkti. Pakilau ir nužvelgiau viską aplink. Tik žolė, saulė ir aš. Daugiau nieko. Garsai tarsi išnyko. Buvau vienui viena didelėje žalioje pievoje. Tuščia ir tylu...

Valentino AJAUSKO piešinysTakelis dešinėje atrodė patikimas. Rodos, visai neseniai išmintas vorele praėjusių žmonių. Pasukau juo. Juk ką nors turiu sutikti. Jei yra takelis - yra ir žmonių. Saulė ėmė kaitinti, buvo malonu. Pasiilgau tokių dienų. Saulėtų ir giedrų, pavasarinių dienų. Nužvelgiau save ir nusišypsojau. Vilkėjau lengva žydra suknele ir įspiriamais bateliais. Jau seniai nebenešiojau suknelių, bet ši man patiko. Su ja jaučiausi sava.

Išgirdau čiurlenimą. "Tai turėtų būti upelis. Nebloga vieta atgaivinti įkaitusias pėdas," - pamaniau ir pasukau tiesiai per žolę. "Gražu," - mintyse murmėjau aš. Prisėdau ant upeliūkščio kranto. Jis buvo neaukštas, apaugęs švelnia pavasarine žole. Nusiaviau batelius ir įmerkiau kojas į čiurlenantį vandenį. Užsimerkiau. Buvo malonu.

Prabudau, kažkas švelniai glostė mano plaukus. Atsimerkiau. Šalia manęs sėdėjo Tomas. Patryniau akis. "Negali būti, juk netekome jo praeitą pavasarį. Jis žuvo avarijoje. Nesąmonė." Mintys ėmė suktis - ir, rodės, nebus pabaigos.

- Gali... - ištarė Tomas ir nusišypsojo. - Pasiilgau jūsų. Truputį pasikeitei, nusikirpai plaukus. Gaila, jie visada buvo tokie gražūs.

- Bet kaip, juk...

- Ša, nesakyk nieko, tik klausyk. Matai, kaip čia gražu ir gera, jauti?

- Taip, - tyliai ištariau aš ir dar kartą apžvelgiau tą malonią širdžiai aplinką.

- Bet čia liūdna, jaučiuosi vienišas. Kodėl taip retai mane aplankai? Pasiilgau tavęs, - jis atsistojo ir stipriau apkabino mane. - Pasiilgau tavęs, - tyliai šnabždėjo į ausį.

- Aš tavęs taip pat, - tarstelėjau ir stipriai apglėbiau jį. Jis visada man patiko. Jis buvo vienas geriausių draugų, kurį iš manęs atėmė...

- Atleisk, turiu eiti.

Jis švelniai lūpomis palietė mano kaktą ir pakilo. Pasuko tuo pačiu žolėje pramintu taku.

Nebandžiau jo vytis. Supratau - tai beprasmiška...

Praplėšiau akis ir stryktelėjau iš lovos. Lauke maloniai švietė ankstyvo rudens saulė. Eidama užsukau į turgelį ir nupirkau geltonų bei žydrų gėlių, eidama dar įpyniau į jas keletą auksinių klevo lapų.

Pravėriau vartelius. Seniai čia buvau... Prisėdau ant marmurinio suolelio. Mano lietpaltį šildė rudenėjanti saulė, švelnus vėjas šiureno jau gelstančią žolę ir nešiojo pabirusius lapus. Man buvo gera. Nors buvau čia vienui viena, jaučiausi saugi, jaučiausi mylima.

- Aš čia, aš tavęs nepamiršau ir nepamiršiu, - kuždėjau tylomis, o bučinys kaktoje tarsi atsakė:

- Ateik dažniau, juk kartu taip gera...

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]