RENGINIAI

Giedrė REČIŪNIENĖ

VIEŠNAGĖ JAPONIJOS AMBASADOJE

Šių metų sausio 25 - 26 dienomis LASUC moksleiviai papuošė Japonijos ambasadą savo meninių darbų paroda, kuri buvo organizuota pagal pažintinį kultūrinį projektą "Gėlės žiedas - mūsų širdyse". Tai akvarele ir guašu piešti paveikslai, iš spalvotų skiaučių siūti bei ant audinio siuvinėti darbeliai gėlių tematika.

Kartu su projekto autorėmis mokytoja Giedre Rečiūniene ir Skaidre Butnoriūte A. Jonyno moksleiviai per parodos atidarymą ne tik pristatė savo darbus, bet ir turėjo retą galimybę nors šiek tiek susipažinti su egzotiškos šalies kultūra, kalba, tradicijomis.

Įspūdžių be galo daug ir įvairių. O klausimų dar daugiau.

Ar kalba japonai japoniškai, ar geria kavą ir paprastą arbatą, ką jie valgo?

Tik atvykę iškart buvom pakviesti į arbatos ceremoniją.

Vyresnieji moksleiviai drąsiai ragavo žalią japonišką arbatą, santūriai reikšdami savo nuomonę apie jos skonį, tačiau mažieji svečiai buvo emocingesni. Jiems visai ji neskani, ir tai pirmokas Deividas pareiškė tik su vaikams būdingu atvirumu, visai nesivaržydamas. Japonams tokios vaikiškos emocijos sukėlė šypseną.

Pati arbatos virimo tradicija, nusistovėjusi jau šimtmečius, sudomino visus. Kimono vilkinti japonė Charuka, kuri specialiai mokėsi arbatos virimo tradicijų, rodė, kaip yra ruošiama tradicinė žalioji japonų arbata. Beje, čia naudojama arbata tik miltelių pavidalu. Ja vaišinami šeimos draugai, labai laukiami svečiai ir kartais arbatos gėrimo ceremonija trunka net keletą valandų. Ruošiant arbatą, labai svarbu indai, apranga, aplinka. Arbata ruošiama kiekvienam svečiui atskirai, t.y. neplikoma bendrame inde, ir pateikiama pialose - dubenėliuose. Piala turi dvi puses, viena, gražiai išpiešta, visada atsukama į žmogų, kuriam ji paduodama. Svečias, gerdamas arbatą, irgi atsuka gražiąją pialos pusę į šeimininką. Japoniška žalioji arbata yra tiršta, su putele ir mums neįprastos ypatingos žalios spalvos, labai įdomaus kartoko skonio ir specifinio kvapo. Man ji panaši į guašu nudažytą ryškiai žalią vandenį. Japonų teigimu, žaliąją arbatą gerti labai sveika, ji apsaugo nuo vėžinių susirgimų ir energijos suteikia ne mažiau kaip stipri kava. Prie arbatos dalijami labai saldūs, vien iš cukraus pagaminti įvairių spalvų ir formų saldainiukai.

Arbatos ruošimo ceremonija vyksta sėdint, po savim pakišus kojas, ant kilimėlio, nupinto iš bambuko vytelių, pakloto tiesiai ant grindų, visiškoje tyloje. Japonams labai svarbu klausytis garsų, skleidžiamų verdančio vandens, bambukinio šaukštelio stuktelėjimo (būtinai du kartus) į pialos kraštą, įdėjus arbatos miltelių, bambukinės šluotelės šnarėjimo plakant arbatą, užpiltą karštu vandeniu, ir daugelio kitų per arbatos ceremoniją skleidžiamų garsų.

Ši arbatos ceremonija vyksta tik tam tikromis progomis ar švenčių metu kelis kartus per metus, norint parodyti ypatingą dėmesį svečiams.

Aštuntokė Viktorija, kaip drąsiausia ir smalsiausia, turėjo galimybę pati su ponios Charukos pagalba paruošti arbatą pagal visas tradicijas.

Atsigėrus arbatos, mūsų laukė dar viena staigmena - japonų ambasados darbuotoja ponia Čisako pasiūlė supažindinti su japonų raštu - hieroglifais bei rašymo menu - kaligrafija.

Visi norintieji su ambasados darbuotojos pagalba galėjo pabandyti rašyti japoniškai ir piešti hieroglifus. Buvo rašoma ant tam tikro popieriaus specialiai tam pagamintu tušu, iš gyvūnų šerių padarytu minkštu teptuku. Rašėm savo vardus japoniškomis raidėmis ir hieroglifais. Tai ne tas pats. Pvz., vardą Ugnė galima užrašyti japoniškomis raidėmis arba vienu hieroglifu, kuris simbolizuoja ugnį. Beje, japonai turi dvi abėcėles - HARAGANA ir KATAKANA. Visi užsirašėm savo ir draugų vardus, žodžius "mama, meilė, Lietuva, gėlė". Japonai turi mokėti abi abėcėles, rašto jie mokosi labai ilgai. Japonas, baigęs mokslus, turi mokėti apie 3000 hieroglifų, o jų yra apie 5000.

Mūsų raštas lengvesnis - nutarta vienareikšmiškai.

Neregiai per dailės pamokas turės galimybę "užrašyti" savo vardus japoniškais ženklais ir hieroglifais iš plastilino. Pabandysim pakartoti japonų raštą.

Tarp mažųjų menininkų didžiausią susidomėjimą sukėlė japoniškas kimono. Mums leido apžiūrėti ir paliesti visas drabužio detales. O koks įdomus pasirodė japonų apavas ir kojinės su atskirai nykščiui pasiūtu pirštu. Su tokiomis kojinėmis labai patogu mūvėti basutes, kurios turi juostelę tarp didžiojo piršto ir visų likusių pirštų: panašiai kaip mūsų vasarinės šlepetės. Penktokas Gžegožas pasipuošė vyrišku vasariniu kimono, sujuostu siauru vyrišku diržu.

"Su juo labai šilta," - nutarė Gžegožas, nors japonai tikino, kad kimono yra vasarinis drabužis ir pasiūtas iš plonos medvilnės.

Na, o merginos Ugnė ir Dainora (trečiokės), puošėsi moteriškais spalvotais kimono iš įvairių raštų audinių, juosėsi spalvotomis juostomis ir segėsi ant nugaros labai didžiulius kaspinus. Įdomu tai, kad japonų moterys neišryškina savo moteriškų linijų, o kaip tik jas slepia. Moters siluetas turi būti tiesus. Tai padaroma specialiu puošniu, labai plačiu diržu, kuris juosiamas ant liemens, apsivilkus kimono. Jo ilgis - 4 metrai, ir jis labai gražiai apvyniojamas, sulankstomas su įvairiomis virvelėmis ir kaspinėliais. Šeštokė Gluosnė sakė besijaučianti puikiai "supakuota" tokiu puikiu diržu. Norint paslėpti moteriškas formas naudojamos ir mažos pagalvėlės, kurios įdedamos vyniojant ant liemens platų moterišką diržą. Pasipuošęs jaunimas fotografavosi prie savo darbų.

Mokiniai prisipažino, kad kai ką jie jau buvo girdėję apie japonišką arbatą ir Japoniją, tačiau dabar jų žinios pasipildė. Ambasados darbuotoja japonė mielai su mumis pašnekėjo japoniškai, paaiškino, jog visi japonai kiekvieną rytą geria paprastą arbatą ar kavą.

Be meninio ugdymo ir saviraiškos skatinimo, projekte buvo numatyti ir kiti tikslai bei uždaviniai: vykstant neįgaliųjų integracijai į visuomenę, ugdyti toleranciją ir pagarbą sau ir mus supančiai visuomenei; praturtinti puikiomis emocijomis ne tik projekto dalyvius, bet ir parodų lankytoją, stebėtojų širdis; ugdyti gebėjimą rinkti ir analizuoti įvairią informaciją, faktus, juos apibendrinti, daryti išvadas ir t.t.

Japonijos ambasados darbuotojams buvo netikėta išvysti tiek gražių moksleivių darbų. Jie sakė, jog tai pirmas kartas, kai ambasadoje eksponuojama tokia paroda, tačiau ne paskutinis. Aplinkui taip viskas atgijo, nušvito nuo vaikų darbų. Jie ir toliau norėtų rengti panašias parodas, kviesti kitų mokyklų moksleivius.

Paroda truks mėnesį.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]