LASS LITERATŲ KŪRYBA

Juozas MARCINKUS

MOKYTOJAS LINGYS


Prieš porą metų iš Kalniškių gimnazijos į Šilinės pradinę mokyklą mokytojauti buvo atkeltas mokytojas Lingys. Ne tik klasės vaikai, bet ir tėvai kalbėjo, kad jis, mokytojaudamas Kalniškių gimnazijoje, suvedžiojo šešiolikmetę gimnazistę, kuri, nebaigusi mokslo metų, turėjo apleisti mokyklą, nes dauguma aplinkinių jau matė jos kaskart labiau ryškėjančią moterystę. O kiek tos mergaitės tėvai ir apskrities švietimo skyrius stengėsi prikalbinti mokytoją vesti merginą! Mokytojas tik šaipydavosi ir išsisukinėdavo, kad nieko panašaus tarp jų nebuvę, nors gimnazijos pedagogai, moksleiviai, miestelio gyventojai žinojo, jog mokytojas Lingys atėmė merginai nekaltybę. Todėl apskrities švietimo skyriaus įsakymu mokytojas Lingys perkeltas dirbti į Šilinės pradinę mokyklą. Nors Jadvygos tėvai ir pedagogų kolektyvas ir reikalavo, kad Lingiui būtų atimtos mokytojo teisės - kur tau! Kadangi jis buvo Šaulių organizacijos narys, todėl organizacija labai palaikė jį ir netgi nutarė pasiųsti jį į Šilinę įkurti Šaulių organizaciją, ką jis vėliau ir padarė. O įkūręs šią organizaciją, tapo jos pirmininku. Ir demonstratyviai kiekvieną sekmadienį su Šaulių organizacijos uniforma ir kariškio šautuvu eidavo net į bažnyčią.

Ir vieną kartą Juliukas baisiausiai nustebo, kai pamatė Lingį, klūpantį arti klausyklos su kabančiu šautuvu ant peties. Šalia Juliuko klūpėję du kaimynai šnibždėjo: "Matyt, bijo, kad kunigas neduos išrišimo, todėl šautuvas gali padėti..."

Mokytojas Lingys buvo ne tiek stambus, kiek labai aukštas vyras, dėl to vaikai jį pravardžiuodavo "Perkūnsargiu". Didesnieji padaužos jį charakterizuodavo "aukštas kaip kaminas", patyliukais pridurdami: o durnas kaip avinas. Mokytojas Lingys klasėje būdavo griežtas, ne vienam mokiniui įkaldavo į kaktą sprigtą arba patempdavo už nosies ir stipriu balsu surikdavo: "Iš kur toks kvailys atsiradai?!"

Tų sprigtų ir nosies patempimų dažniausiai tekdavo Juliukui ir į jį panašiems skurdžių vaikams. Mokytojas, norėdamas turėti Juliuką arčiau, pasisodino jį į pirmą suolą. Šiaip jau mokytojas Lingys gatvėje sveikinosi su visais, ir netgi su Juliuko mama, nors ji buvo skurdžiai apsirengusi. Vasarą iš Ringės kaimo per purvynus beveik visada basa basutėlė ji atklampodavo į Šilinės bažnyčią ar šiaip kokiais reikalais į miestelį, tad ir jos kojos po tokios kelionės būdavo gan purvinos ir suskirdusios. Juliukas beveik kiekvieną vakarą plaudavo mamos kojas ir tepdavo taukėgaliais, kad suminkštėtų suskirdusios žaizdos.

Valentino AJAUSKO piešinys

Juliuko kojos irgi būdavo suskirdusios ne tik nuo bėgiojimo šuntakiais ir žvyrkeliais, bet ir nuo šaltų rasų, o rudeniop - ir nuo šalnų.

Taip ir gailėjosi, ir užjautė vienas kitą: mama - Juliuką, Juliukas - mamą.

Mokytojas Lingys geriau būtų tikęs dirbti kareivinėse su naujokais, o ne mokykloje su pradiniokais. Vyresnių klasių mokinius jis išsirikiuodavo kieme ir mokydavo kariško žygiavimo ir kitų kariškų muštrų, komanduodamas: "Bėgte, marš! Stot! Gult!" ir panašiai.

Neilgai trukus, Juliukui taip pat prilipo pravardė "aukštas kaip kaminas". Tokią pravardę Juliukui davė mokytojas Lingys, nes, kai Juliukas pirmame suole atsistodavo, jis atrodydavo daug aukštesnis už savo bendraamžius. Vaikai jį vadino dar ir "ilgakoju". Juliukas niekaip negalėjo suprasti, kodėl būtent jį pasodino šalia Vaciuko, kuris buvo toks mažas berniukas ir galėjo tilpti Juliukui po pažastimi.

Mokytojas Lingys griežtai reikalavo iš Juliuko paruošti pamokas ir išmokti gražiai kalbėti gimtąja, t.y. normine kalba, nes Juliukas buvo įpratęs žemaičiuoti. Tarmė jam buvo tiesiog įaugusi į smegenis, ir daugelį metų jis kankinosi, kol pagaliau šiek tiek pavyko atprasti nuo didelio žemaičiavimo. Tačiau nuo "nuje" ar "rukšmyžė" Juliukas vis tik neatprato, ir, ko gero, ta žemaitiška tarsena išliko visam gyvenimui.

Mokytojo atvykimas į Šilinės parapiją buvo tikra Dievo dovana. Mokytojas su Šilinės bažnyčios vargonininku organizavo bažnyčios chorą. Buvo įkurtas ir vaikų choras, kuriame geriausiu tenoru vienas iš pirmųjų tapo Juliukas. Be choro, mokykloje pradėjo veikti ir dramos ratelis.

Šilinės bažnytkaimis buvo įsikūręs labai gražioje vietoje - ant kalvos, kuri iš tolo atrodė kaip patupdyta vyriška skrybėlė. Pačiame miestelyje ir aplink jį lyg žvakės į dangų kilo klevai, uosiai, tuopos. O aplink Šilinės dvarą kiekvieną pavasarį užsidegdavo kaštonų žiedų žvakės. O tie kaštonai ir klevai lyg kokio menininko būdavo padabinti kovukų lizdais, kurių nei Juliukas, nei kas kitas niekada nėra suskaičiavę.

Tą rudenį, kai Juliukas paskutinįkart ėjo į Šilinės mokyklą, visas dvaro sodas aidėjo nuo kovukų kiauksėjimo, kranksėjimo. Tai būdavo tikra senių ir jauniklių sukelta armazynė. O kai pakildavo jie pulkais virš medžių, net ir skaisčiausią saulę uždengdavo tarsi juodas debesis. Neretai kovukai vaikų galvas ir nugaras apdovanodavo nepageidautinais balzganais "dribsniais".

Vis tik pro dvarą eiti būdavo vienas malonumas, nes takai ir grioviai čia būdavo pribirę kaštoninių obuoliukų. Praeidami vaikai rinkdavo kaštonus ir tarpusavy keldavo karą. Kartą Juliukas į savo klasės draugą stipriai paleido kaštono branduolį, kuris visu smarkumu pataikė jam į akį. Stasiukas su Juliuku buvo beveik vienodo ūgio ir to paties amžiaus. Tik Stasiuko tėvai turėjo 30 hektarų žemės, o Juliuko šeima - nieko. Tad Juliuką puolė ne tik nukentėjęs Stasys, bet ir jo draugai.

Kaip bekovojo Juliukas su jį užpuolusiais vaikais, vis vien jis daug smarkiau nukentėjo nei Stasius. Į namus Juliukas ne tik ne vieną mėlynę ant kaktos ir veido parsinešė, bet ir parėjo su kruvina nosimi.

Nors Juliukas Stasio atsiprašė ir visą laiką šaukė: "Aš nenorėjau pataikyti į akį, bet per nelaimę taip atsitiko", Stasys kūlė ir kūlė Juliuką, kurio rankas laikė kiti berniukai. Stasys be paliovos šaukė: "Aš tau parodysiu, benkarte, mergos vaike! Rytoj pranešiu mokytojui, ką tu man padarei, ir tavo motinai pasakysiu - dar tau klius nuo mano tėtės! Kitą kartą žinosi, kaip reikia savo nagus valdyti!"

Bet ši nelaimė Juliukui nebuvo tokia jau skaudi, nes Stasio akis vos vos teparaudo. Gal Juliuko mamai jo tėvas ką nors ir pasakė, bet mama Juliuko nebarė: jai tik buvo skaudu dėl Juliaus, kuris grįžo namo nupešiotas ir šlapias kaip viščiukas.

* * *

1940-aisiais metais, rusams okupavus Lietuvą, mokytojas Lingys vieną gražią dieną dingo. Parapijos žmonės kalbėjo, kad rusai jį greičiausiai suėmė ir ištrėmė į Sibirą. Bet 1941 metų birželyje, vokiečių armijai išstūmus iš Lietuvos staliniečius, Lingys policininko uniforma vėl pasirodė Šilinėje ir tapo valsčiaus policijos skyriaus vadu. Bet nepraėjo nė mėnuo nuo hitlerininkų įžengimo į Lietuvą, kai Lingys po vienos nakties buvo rastas prie savo namų negyvas. Jį rado labai sumuštą. Kūnas buvo kulkų suvarpytas.

Nors pašnibždomis žmonės kalbėjo, kad tai komunistų darbas, kaltininkai taip ir nebuvo surasti ir nubausti. O į Lingio laidotuves suplaukė beveik visa parapija: visi jį pažinojo ir gerbė kaip dorą žmogų, o jo jaunystės nuodėmes seniai buvo pamiršę.

* * *

Rudenį į mokyklą atėjo naujas mokytojas Pranas Lapeikis. Bet Juliukas 1941-ųjų metų rudenį nebeperžengė mokyklos slenksčio. Jis gulėjo Šiaulių akių ligoninėje, paskendęs aklinoje tamsoje... Ak, kaltas buvo tas mažas žaisliukas - ta blizganti kapsulė, kuri rugpjūčio aštuntąją sprogo Juliaus dešinėje rankoje!

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]