NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

VIENO EKSPERIMENTO PĖDSAKAIS

Gruodžio 13 d. LASS Švenčionių rajono organizacijos nariai kartu su pirmininke Stase Mažuoliene atliko eksperimentą: ar aklieji Švenčionyse jaučiasi saugiai ir patogiai? Regėjimo negalią turintys žmonės su baltosiomis lazdelėmis keliavo miesto gatvėmis, lankėsi "Saulutės" parduotuvėje, poliklinikoje, vaistinėje, "Sodros" skyriuje. Eksperimentas buvo filmuojamas, o paskui filmuota medžiaga peržiūrima ir aptariama. Rezultatai toli gražu nedžiuginantys. Vairuotojai, tiesa, pamatę su baltąja lazdele stovintį žmogų, sumažindavo greitį, kai kurie net ir sustodavo (įžūliai nestojo bene tik vienas sunkvežimis), tačiau šiame aklųjų "pasivaikščiojime" Švenčionių gatvėmis dalyvavo ir Kelių policijos atstovai. Jeigu jų nebūtų buvę šalia, kažin kiek to vairuotojų geranoriškumo būtų atsiradę?.. Net stebimi policijos, žmonės baiminosi ir vieni tik su baltosiomis lazdelėmis per gatvę eiti nenorėjo. Daugelyje Švenčionių viešosios paskirties pastatų nėra informacijos ar net paprasčiausių užrašų padidintu reginčiųjų šriftu, silpnaregiams orientuotis padedančių ryškių linijų, kontrastingai nudažytų laiptų. Produktų ir vaistų kainos užrašytos mažu šriftu. Parduotuvės, vaistinės darbuotojai į klientus, negalinčius įžiūrėti kainų ar reikalingų vaistų etikečių, nekreipė dėmesio.

Susidaro įspūdis, kad apie brailio raštą Švenčionyse apskritai niekas nėra girdėjęs. Tiesa, rajono organizacijoje - daugiausia senyvo amžiaus žmonės, ir realiai brailio raštu naudotųsi gal tik koks vienas ar du. Tačiau vienas kitas užrašas šiuo raštu turėtų būti bent jau pačioje rajono organizacijos būstinėje, neseniai pradėjusiame veikti naujame, patogiame ir jaukiame socialinių paslaugų centre ar savivaldybės globos ir rūpybos skyriuje. Keletas tokių užrašų, bent jau socialinės paskirties įstaigose, miesto savivaldai, reikia manyti, daug nekainuotų; be savo tiesioginės, informacinės, jie dar atliktų ir šviečiamąją funkciją.

Pateikti pavyzdžiai akivaizdžiai byloja, kad Švenčionyse aklieji nesijaučia saugiai ir patogiai, tačiau šitaip sakydami turėtume savęs paklausti: ar tikrai tik Švenčionyse? Ar, atlikę panašų eksperimentą kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, negautume panašių rezultatų? Viešoji aplinka nepritaikyta, informacijos padidintu šriftu beveik nėra, atėjęs į didesnį prekybos centrą, žmogus po jį "plaukioja" lyg navigacijos taisyklių neišmanantis kapitonas po nepažįstamą jūrą - ras reikalingą prekę arba neras...

Tačiau paaimanavimais ir padejavimais sotus nebūsi.

Alytaus miesto ir rajono organizacija tai suprato ir bene pirmoji iš visų LASS rajonų organizacijų pradėjo vykdyti projektą "Neįgaliųjų socialinių įgūdžių ugdymas". Projektą finansavo Nyderlandų karališkoji ambasada. Jame numatyta ne tik formuoti pačių neįgalių žmonių socialinius įgūdžius, bet ir didžiųjų prekybos tinklų darbuotojus mokyti, kaip aptarnauti negalią turinčius žmones. Kažką panašaus ketinama pradėti daryti ir Švenčionyse. Kaip sakė rajono organizacijos vadovė, šis nedidelis eksperimentas ir buvo reikalingas, kad susidarytume realų vaizdą, su kokiomis problemomis susiduria mūsų žmonės. Ar nevertėtų tokius "eksperimentus" atlikti ir kitų miestų organizacijoms ir taip pat pradėti vykdyti panašius projektus? Darbo užtektų keleriems metams, o ir naujas veiklos laukas būtų rastas. Šiais laikais, kai visi taip intensyviai, beveik karštligiškai ieško veiklos nišų, kai stengiamasi užimti net menkiausią "laisvą plotelį", tai jau ne taip mažai. Bet čia kyla ir keletas klausimų bei abejonių, kuriomis taip pat norėčiau pasidalinti.

Štai Švenčionyse vykusio eksperimento metu buvo sumanyta su filmavimo kamera užeiti į savivaldybės globos ir rūpybos skyrių ir pasižiūrėti, ar moka šio skyriaus darbuotojai aptarnauti regėjimo negalią turinčius žmones. Užeiti - tai užeiti, su kamera - tai su kamera, bet kad tas skyrius tik už sienos, tik perėjus nedidelį holą... Susikvietei skyriaus darbuotojus kokią popietę prie kavos puodelio, papasakojai, parodei - tiek ir to darbo. Juo labiau, kad ir parodyti yra ką, pavyzdžiui, knygelę "Tavo kelyje - neregys". Tad ar tikrai visada reikia filmavimo kameros, ypač bendraujant su kaimynais?.. Ar visada reikia kurti projektus ten, kur užtenka lašo sveiko proto ir vieno kito judesio, rodančio, kad nori bendrauti, dalintis turima patirtimi ir informacija? Nuo projektų rašymo (taip pat ir vykdymo) niekur neišsisuksime, jie dabar "ant bangos", tačiau jau vis daugiau pasigirsta balsų, kad gyvenimas tik pagal projektus irgi turi silpnų vietų. Taigi, prieš imant į rankas kamerą ar pradedant "sukti" projekto ratą, pirmiausia gal reikėtų pagalvoti, ar visada tai daryti tikslinga, ar norimo rezultato negalima pasiekti paprastesniu, greitesniu būdu?

Puiku, kad rajonų organizacijos atkreipia dėmesį į tai, jog aklieji, kaip ir gerai matantys žmonės, lankosi prekybos centruose, kad čia turėtų būti sudarytos jų galimybes atitinkančios sąlygos. Tik kažin ar šita našta rajonų organizacijoms pagal pečius? Ar veikdamos pačios vienos, kiekviename rajone atskirai, jos pasieks norimų rezultatų? O jeigu pasieks, tai kiek reikės laiko ir pastangų? Labai abejotina, kad kokia nors atskira "Vilniaus prekybos" ar "Iki" parduotuvė viename ar kitame rajone turėtų labai daug savarankiškumo: reikia manyti, egzistuoja bendra kainų, nuolaidų, klientų aptarnavimo ir aptarnaujančio personalo parinkimo politika. Taigi, užuot pradėjus nuo apačios, ar ne tikslingiau pradėti nuo viršaus, t. y. nuo susitikimų ir pokalbių su didžiųjų prekybos tinklų vadovais, su tais žmonėmis, nuo kurių sprendimų priklauso viso prekybos tinklo politika, darbuotojų požiūris į klientą. Jeigu prekybos tinklų vadovai supras, kad aklieji taip pat apsiperka jų parduotuvėse, kad šie žmonės taip pat yra vartotojai, nešantys jų tinklui tegu ir nedidelę, bet vis dėlto naudą, o ne nuostolį, reikia manyti, kad labai greitai šią "tiesą" supras ir eiliniai prekybos tinklų darbuotojai.

Jeigu nesupras ar nenorės suprasti, į pagalbą galbūt galėtų ateiti ir nuo 2005 m. pradėjęs veikti "Lygių galimybių įstatymas". Be abejo, rajonų organizacijoms irgi būtų ką veikti: stebėti, kaip laikomasi susitarimų ar įsipareigojimų, dirbti su kitais, smulkesniais paslaugų teikėjais.

Taigi eksperimentas Švenčionyse, originalus ir drąsus (taip pat šiek tiek eksperimentinis) projektas Alytuje - ką visa tai sako apie mus pačius, apie situaciją, kurioje esame? Pirmiausia turbūt tai, kad LASS rajonų organizacijos, jeigu tik nori, gali rasti naujų, reikalingų ir prasmingų veiklos sričių. Antra: prieš imantis kokios nors veiklos ar konkrečių žingsnių, visada reikėtų pagalvoti ne tik apie rezultatą, bet ir apie tai, kaip jį pasiekti trumpiausiu, lengviausiu ir nekonfliktiškiausiu keliu. Na, ir trečia: pamatykime geras LASS rajonų organizacijų iniciatyvas ir idėjas, padėkime jas įgyvendinti, nepalikime šių organizacijų vienų ten, kur reikia savo žodį tarti jau ne rajono, bet visos Aklųjų ir silpnaregių sąjungos lyderiams.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]