SUVAŽIAVIMUI PRAĖJUS

Audronė JOZĖNAITĖ

ŠEŠTASIS PASAULIO AKLŲJŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMAS

2004 m. gruodžio 6 - 10 dienomis tolimoje ir mums vis dar egzotiškoje Pietų Afrikos Respublikoje įvyko 6-asis Pasaulio aklųjų sąjungos (PAS) suvažiavimas. Tai jau ketvirtasis suvažiavimas, kuriame dalyvauja ir LASS delegatai. Per tuos prabėgusius metus, kai mes įstojome į Europos ir Pasaulio aklųjų sąjungą, įgijome daug patirties, išmokome realiau vertinti tarptautinį bendradarbiavimą, geriau pasinaudoti jo teikiamais privalumais. Šiame renginyje dalyvavo atstovai iš 119 pasaulio šalių - šiek tiek mažiau negu ankstesniuose suvažiavimuose. Užtat buvo labai daug kviestinių svečių ir stebėtojų iš Afrikos regiono.

Dažniausiai klausiama, parvykus iš tokio renginio, - kas nuspręsta? Bet į šį klausimą ir yra sunkiausia atsakyti. Priimtos 23 rezoliucijos ir, suprantama, visos jos vienaip ar kitaip liečia ir mus. Kita vertus, 80 procentų aklųjų ir silpnaregių gyvena besivystančiose šalyse, Afrikoje, Azijos šalyse, kur tik 2 proc. aklų vaikų mokosi mokyklose, o kai kuriuose regionuose neregių bedarbystė siekia 100 proc. Jei Europoje kalbama apie inkliuzinį mokymą, tai besivystančiose šalyse džiaugiamasi bet kokia galimybe mokytis. Ypač daug dėmesio aklų ir silpnaregių vaikų mokymui, lavinimui bei medicininei apsaugai skyrė Pasaulio aklųjų moterų forumas, susirinkęs prieš pat Pasaulio aklųjų sąjungos suvažiavimą. Derėtų atkreipti dėmesį, kad Jungtinės Tautos yra paskelbusios 2003 - 2012 metų laikotarpį Pasaulio raštingumo dekada. Tuo ypač gali ir turi pasinaudoti besivystančios šalys. PAS priimta rezoliucija ragina kuo greičiau imtis priemonių, kurios užtikrintų, kad UNESCO tuoj pat įtrauktų brailio raštą bei kitus akliesiems prieinamus formatus į savo veiksmų planus. Brailio raštas kelia susirūpinimą daugelio valstybių akliesiems ir per kiekvieną suvažiavimą priimama bent po vieną rezoliuciją šiuo klausimu. Be jau minėtos rezoliucijos, priimta dar viena, raginanti visas tarptautines organizacijas, komitetus, propaguojančius brailio raštą, vienytis į pasaulinę brailio tarybą. Be to, buvo priimtos dar dvi rezoliucijos, susijusios su brailiu. Viena - dėl kreipimosi į UNESCO dėl Luji Brailio gimimo vietos pripažinimo pasaulinio paveldo vieta, o kita dėl sausio 4-osios paskelbimo Pasauline brailio diena. PAS pareigūnai šiuo klausimu turi kreiptis į UNESCO, o šalys - į savo vyriausybes.

Tikriausiai nereikėtų stebėtis, kad kai kurios rezoliucijos skamba ypač aptakiai. Iš tiesų labai sunku suformuluoti konkrečių veiksmų reikalaujančias rezoliucijas, kai pasaulis toks margas. Pasaulio aklųjų sąjunga buvo įkurta 1984 ir šiais metais pažymi savo dvidešimtmetį. Pats metas susirūpinti jos istorijos užrašymu. Šiuo klausimu PAS suvažiavimas priėmė atskirą rezoliuciją dėl elektroninio archyvo įkūrimo. Atskirai norėtųsi paminėti rezoliuciją dėl Pasaulio aklųjų sąjungos nuolatinio sekretoriato įsteigimo bei biudžeto didinimo. Nuo pat organizacijos įkūrimo dienos nuolat vyko diskusijos dėl galimybės turėti atskirą, politiškai ir finansiškai nepriklausomą sekretoriatą (iki šiol PAS sekretoriatas yra generalinio sekretoriaus buveinė). Suvažiavime buvo nuspręsta įpareigoti vykdomąjį komitetą per ateinančius 4-erius metus parengti ir įgyvendinti strategiją, kuri leistų jau 2008 metais įsteigti PAS biurą ir įkurti mokamą vykdančiojo direktoriaus etatą. Tokį sprendimą sąlygojo ir suvokimas: jei norima turėti progresyvią, modernią organizaciją, reikia sudaryti sąlygas į vadovaujančius postus patekti bet kuriam asmeniui, nepriklausomai nuo to, kur jis gyvena. Iki šiol galimybę būti išrinktiems į PAS vadovaujančius postus turėjo ir iki šiol turi tik turtingos valstybės. Na, ką čia bepridursi - kas duoda pinigus, tas užsako ir muziką. Jei prisiminsime ankstesnius PAS prezidentus, tai iš tiesų jie buvo labai turtingų organizacijų atstovai: anglas, kanadietis, australas, švedė, na, o dabar išrinktas Pietų Afrikos Respublikos atstovas Viljamas Roulandas (beje, Pietų Afrikos Respublika yra pati turtingiausia Afrikos šalis). Suvažiavimo dalyvius pasveikinti atvykęs PAR prezidentas Thabo Mbeki taip pat garantavo nemažą finansinę pagalbą. Dėl prezidento posto vyko kone mūšis. Iki šiol PAS prezidentu galima buvo tapti tik vienai kadencijai. Buvo laikomasi nuomonės, kad galimybę vadovauti tokiai organizacijai turi turėti kuo daugiau šalių ar asmenybių. Skandinavijos organizacijos aklųjų sąjungos suvažiavimui pateikė PAS įstatų pataisą, leidžiančią prezidentą rinkti dviem kadencijoms, tikintis, kad ponia Kiki Nordstrom (buvusi prezidentė) dar kartą laimės rinkimus. Deja, tokia pataisa balsų dauguma buvo atmesta. Tiesą sakant, buvo smagu regėti tokią audringą afrikiečių reakciją. Protestuodami jie šaukė, trypė kojomis, mosavo rankomis, visiškai nereagavo į pirmininkaujantį ir ne kažin kiek truko, kad į darbą būtų paleisti kumščiai. Ir tai reakcija tų šalių, kurias labai smarkiai finansiškai įvairiais projektais remia Skandinavijos šalys! Kaip ir prieš ketverius metus buvo priimta rezoliucija dėl pagalbos besivystančioms šalims. Rezoliucija įpareigoja PAS vykdomąjį komitetą padvigubinti pastangas siekiant, kad kiekviena besivystanti organizacija turėtų gyvybingą ir aktyvią sąjungą, galinčią atstovauti aklų ir silpnaregių žmonių poreikiams ir veikiančią pagal demokratijos principus. Tik kažin ar visi vienodai suvokia demokratijos principus?

Be didesnių emocijų pirmąja viceprezidente buvo išrinkta Marijana Daimond iš Australijos, antrąja viceprezidente - Gloria Paniza iš Argentinos, generaliniu sekretoriumi - ispanas Enrikas Perezas, iždininke - amerikietė Sjuzan Spandzin.

Na, o kaipgi Afrika? Suvažiavimas suvažiavimu, bet akys dažnai nukrypdavo į visai kitus dalykus. Keiptaunas, kur ir vyko suvažiavimas, - labai modernus miestas prie Atlanto vandenyno. Vidury stūkso įspūdingas kalnas. Jeigu ne be galo kaitri saulė ir palmės, niekaip negalėtum atspėti, kur esi. Tai labai gražus, tvarkingas baltųjų miestas, neturintis viešojo transporto. Tikrai paslaptis, kaip į darbą atvyksta neturtingi žmonės. Oficiali internete paskelbta statistika teigia, kad Pietų Afrikos Respublika yra antroji pagal nužudymų skaičių. Gal todėl ir mieste labai daug saugos darbuotojų ir policininkų. Po darbo miestas staiga ištuštėja. Baltajam vienam vaikščioti tuščiame mieste, net ir miesto centre, nesaugu, bent jau mums taip buvo nuolat teigiama. Saugūs tik keli miesto rajonai, skirti turistams.

O štai optimizmo afrikiečiams tikrai galima pavydėti. Vos tik vaikas pradėjo vaikščioti - vadinasi, jis jau moka šokti ir dainuoti. Reikėjo girdėti, kaip prasidėjus suvažiavimui afrikiečiai užtraukė himną! O kokios emocijos liejosi prezidentu išrinkus žmogų iš PAR! Kita vertus, gal ir gerai, kad mes šiauriečiai - galim daugiau dėmesio skirti darbui.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]