NEREGIAI UŽSIENYJE

Ramunė ŽARŽOJUTĖ

NEREGIŲ POILSIS LIETUVOJE IR SUOMIJOJE

Ar skiriasi aklųjų ir silpnaregių poilsis Lietuvoje ir Suomijoje? Dauguma, matyt, atsakytų: "Taip, skiriasi - koks čia dar klausimas gali būti?" Būtent dėl to žmonės, dirbantys LASS sistemoje ir vienaip ar kitaip susiję su aklųjų ir silpnaregių žmonių poilsio organizavimu, spalio 11 dieną lankėsi Suomijoje: LASS pirmininko pirmasis pavaduotojas Sigitas Armonas, LASS CT projektų koordinatorė Audronė Jozėnaitė, UAB "Regseda" direktorius Vilius Skukauskas, UAB "Liregus" direktorius Leonas Kirkilovskis ir vyriausiasis inžinierius Valdas Petkevičius, poilsio namų "Spindulys" administratorė Daina Vitkauskienė bei šių eilučių autorė. Kelionės tikslas - susipažinti su aklųjų ir silpnaregių poilsio organizavimu Suomijoje ir gautą patirtį pritaikyti Lietuvoje.

Į Suomijos aklųjų ir silpnaregių poilsio namus - Onnelą - atvykome spalio 10 d. vakare. Kadangi gyvenome tose pačiose patalpose, kaip ir žmonės, poilsiaujantys šiame centre, turėjome retą galimybę viską pamatyti iš arčiau. Aplinka Onneloje pritaikyta ne tik akliesiems ar silpnaregiams, bet ir žmonėms su judėjimo negalia. Mes papasakosime apie tai, kas aktualiausia LASS.

Onnela - nedidelių pastatų kompleksas pamiškėje, apie 30 km nuo Suomijos sostinės Helsinkio. Beveik pro visų namų langus matosi šalia tyvuliuojantis ežeras. Seniausias iš šių pastatų statytas XIX a. pabaigoje, naujausias - 1990 metais. Tačiau visi pastatai atnaujinti, pritaikyti akliesiems ir silpnaregiams, vis dėlto stengiantis išlaikyti senąjį autentiškumą. Kiekvienas pastatas turi atskirą pavadinimą - kaip mums išaiškino Onnelos direktorius, namai "pakrikštyti" vardais iš garsaus Suomijos rašytojo, "vietinio Mažvydo", kūrinio (pastarajame kiekviena troba turėjo savo pavadinimą).

Prie įėjimo į kiekvieną namą yra signalas, kuris reaguoja į priartėjusį žmogų. Kiekvienas pastatas cypsi ir skamba skirtingai. Takelių pakraščiai "įrėminti" maždaug poros cm aukščio statmenomis lentelėmis, kad neregys neišklystų iš kelio. Patalpose įrengtas įspūdingas keleriopas apšvietimas - nuo reguliuojamo intensyvumo blausios šviesos iki plieskiančių dienos šviesos lempų. Gali įsijungti, ką tik nori, arba net viską iš karto. Laiptai apklijuoti juoda reljefine danga ir apkraštuoti ryškiai geltonomis juostelėmis - ir ne tik pirma ar paskutinė pakopa, kaip įprasta mums. Kambarių numeriai juodi, maždaug 25 x 20 cm dydžio, be to, reljefiniai ir įtaisyti šalia durų, maždaug alkūnės aukštyje. Sprendimas gana protingas, nes numerį apžiūrėti galima nerizikuojant gauti durimis į kaktą. Juolab kad jos atsidaro į vidų.

Kambariai apstatyti pintais baldais, kuriuos gamino Suomijos aklieji ir silpnaregiai. Pynimo technika šiek tiek skiriasi nuo mūsų, dominuoja tvirtas karkasas, staliukų viršus ir etažerių lentynos - iš stiklo. Ant sienų kabo iškilių raštų gobelenai - smulkmena, bet vis tiek miela: juk juos galima ne tik apžiūrėti, bet ir liesti.

Taip pat suomiai turi didžiulę sporto salę, baseiną ir sauną (kaipgi be jų Suomijoje?) ir po virtuvę kiekviename pastate. Tiesiai už kiekvieno pastato įėjimo durų yra žemas dušas, skirtas šunims vedliams numaudyti. Pastarieji Suomijoje labai populiarūs - Onnelos apylinkes mums aprodė Mariana su šunimi vedliu Nani. Šunų vedlių mokymas - labai ilgas ir brangus užsiėmimas. "Įsivaizduojat, aš Nani laukiau net dvejus metus", - guodėsi mergina. Dabar juodvi sutaria visai neblogai. Kartais nelabai aišku, kas ką veda, bet svarbiausia, kad laimi draugystė. Be Marianos, Onneloje dirba dar penki žmonės, trys iš jų - valgykloje.

Onnela nėra vien tik poilsio centras. Čia taip pat organizuojami įvairūs mokymai, atvažiuoja praktikuotis neregių, ką tik įsigijusių šunį vedlį, vyksta mobilumo pratybos bei seminarai personalui, dirbančiam su regos neįgaliaisiais.

Viena para poilsio Onneloje kainuoja 40 eurų, o neregiui ar silpnaregiui - 30. Skirtumą apmoka Suomijos aklųjų federacija, nes regos negalią turinčių žmonių poilsis net ir turtingoje Suomijoje - brangus malonumas. Prieš keletą metų federacija abejojo, ar verta jiems išlaikyti tuo metu ties bankroto riba atsidūrusią Onnelą, kol galop priėmė sprendimą, kad neregiai privalo turėti poilsiui skirtą vietą.

Onnelai išsilaikyti padeda ne tik iš poilsiautojų surenkami pinigai, bet ir pajamos, gautos organizuojant konferencijas, seminarus ar kitus renginius. Nepaisant to, šiuo metu Onnela - labiau nuostolinga, nei duodanti pelną. Dėl to tiek federacija, tiek Onnelos direktorius mano, kad verslo reikalus reiktų patikėti profesionaliam vadybininkui. Tikslių skaičių (pavyzdžiui, metinio Onnelos biudžeto) mums sužinoti nepavyko - panašu, kad to tiksliai nežino nė pats direktorius, nes visus finansinius reikalus tvarko Suomijos aklųjų federacija.

Ko pritrūko mums? Pirmiausia - kontrastiškų spalvų. Suomiai mėgsta blausias pastelines spalvas - tokia gama vyrauja ir Onneloje. Kontrastuoja tik juodai geltoni laiptai, visų kitų patalpų sienos nudažytos vienoda šviesia spalva. Kambariuose daug permatomo stiklo elementų - stalviršiai, lentynos, taurės valgykloje - taip pat skaidraus stiklo. Priėjimas prie ežero - tikras kliūčių ruožas (Leonas Kirkilovskis, kol pasiekėme vandenį, susilaukė ne vieno komplimento - Zelvoje prieiti prie ežero daug paprasčiau). Panašu, kad suomiai ne itin intensyviai ruošėsi mūsų vizitui: pavyzdžiui, visos akliesiems adaptuotos buities priemonės buvo užrakintos spintelėse, o rakto - nėra. Buvo graudu, kol tų pačių priemonių nepamatėme kitur - specializuotoje tiflotechnikos parduotuvėje Helsinkyje.

Visų toje parduotuvėje esančių priemonių kainos - gana didelės. O yra ten visko, pradedant mums jau pažįstamais kalbančiais laikrodžiais, rašomosiomis mašinėlėmis, baltosiomis lazdelėmis (pastarųjų pasirinkimas - įspūdingas), įvairiausiais diktofonais, baigiant brailio kortomis, guminiais dangteliais atidarytai skardinei uždengti ar specialiu peiliu, kuriuo, anot suomių, įsipjauti neįmanoma (mums, tiesa, pasirodė, kad juo ir pjauti neįmanoma). Naudingas buityje atrodė prietaisas, spausdinantis brailio užrašą ant juostelės, kurią vėliau galima atkirpti ir užklijuoti, ant ko tik norisi (pavyzdžiui, ant konservuotų agurkų), ir mažas daviklis, pakabinamas ant indo krašto (perpilti vandens neįmanoma, nes jis supypsi, iki krašto likus 1,5 cm). Ten taip pat parduodami ir įprasti, bet silpnaregiams tinkami prietaisai: namų telefonas su dideliais skaičiais, mobilusis telefonas su plačiu ekranu ir dideliais mygtukais (brailio ženklus ant jų užklijavo jau patys darbuotojai).

Minėta parduotuvė yra aklųjų reabilitacijos centro "Iiris" patalpose. Ir nors aplankyti šį centrą nebuvo mūsų kelionės tikslas, būtų buvusi nuodėmė nepasinaudoti tokia galimybe. Be minėtos parduotuvės, šešiuose "Iiris" aukštuose dar įsikūrę: biblioteka, vaikų mokymo kambarys, aklųjų dirbinių parduotuvė (kainos čia - kosminės, o lietuvių dirbiniai - gražesni), sporto salė, trys (!) baseinai, pirčių kompleksas, ant stogo įrengta vaikų žaidimų aikštelė. "Iiris" duris atvėrė tik kiek mažiau nei prieš metus. Čia dirba 140 žmonių - tuo metu, kai mes viešėjome, dauguma jų buvo išvykę į rajonus. Bibliotekoje, garso įrašų studijoje, prie pulto dirba regos negalią turintys žmonės. 1200 aklųjų Suomijoje turi kompiuterius, todėl knygos ir periodinė spauda jiems persiunčiama elektroniniu paštu. Toks būdas turi ir pliusų (nereikia niekur eiti, knygos tave gali pasiekti ir pačiame tolimiausiame kampelyje, be to, visada laiku), ir minusų (ėjimas į biblioteką - vis tik bendravimo forma, kurios neatstos sėdėjimas namuose prie kompiuterio).

"Iiris" aplinka, mūsų manymu, daug geriau pritaikyta neregiams ir silpnaregiams nei Onneloje. Čia sienos nudažytos kontrastinėmis spalvomis (žalsva ir violetine), todėl net labai prastai matantis žmogus nepraeis posūkio, važinėja kalbantys liftai (šneka, deja, tik suomiškai), prie įėjimo yra iškilūs visų aukštų planai.

Išvada, kurią padarėme grįžę iš Suomijos, gal kiek ir banali. Stebuklų ten nepamatėme. Vienintelis "stebuklas" - tai, kad Suomijos aklųjų federacija iš Vyriausybės gauna daugiau lėšų nei mes. Tik pinigai mus ir skiria. Jei Lietuva būtų tokia pat turtinga kaip Suomija, LASS pasiektų tą patį rezultatą. Gal kada nors taip ir bus?

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]