NUOMONĖS

Augustinas ROTUNDAS

MANO KARTA ŠITAIP NEDARĖ


"Kaip, kaip jūs sakote, turite trečią grupę? O čia, kaip suprantu, kažkas susiję su vairavimu? Ne su vairavimu - jūs turite negalią? Blogai matote... O duris ar matote, o mane? O kaip jūs atvyksite į darbą?"

Panašaus pobūdžio "kvailiausiais" klausimais tą dieną buvo apibertas kiekvienas ieškojęs, greičiau derėtų sakyti, tariamai ieškojęs darbo aklasis ar silpnaregis. Visi darbdaviai buvo neišmanėliai, taip ir knieti pasakyti - mulkiai, o didžiausia neišmanėlė - jų sekretorė. Vėliau, jau po visko, vieni potencialūs bedarbiai smagiai juokėsi, kiti, kiek pyktelėję, įrodinėjo, kad realiame gyvenime tokių situacijų tikriausiai nebūna, o treti sakė, kad būna dar ir baisesnių, absurdiškesnių.

Spalio 28 - 30 d. Vilniuje, Valakupių reabilitacijos centre, vyko seminaras jauniems regėjimo negalią turintiems žmonėms "Integracija į darbo rinką". Jaunimas mokėsi rašyti savo gyvenimo aprašymus (CV), motyvacinius laiškus, dalyvavo tariamame pokalbyje pas darbdavį dėl būsimo darbo. Ką tik cituotos tariamų darbdavių mintys kaip tik ir yra iš šio pokalbio. Stebint seminaro darbą iš šalies, klausantis diskusijų, nustebino vienas dalykas: jaunimas nesivaržydamas ir nemistifikuodamas. t.y. neherojizuodamas ir pernelyg nenuvertindamas, kalba apie savo negalią, ją apmąsto, modeliuoja įvairias situacijas. Be abejonės, darbas, jo paieška - viena iš sričių, kur negalia tampa itin aiškiai matoma, todėl šiems dalykams ir skirtas didžiausias dėmesys. Tačiau negalia daugiau ar mažiau yra paženklinusi visas ją "nešiojančio" žmogaus gyvenimo ir veiklos sritis - draugystę, meilę... Diskusijose buvo kalbama ir apie tai.

Mano karta šitaip nedarė. Dalykų, susijusių su savo pačių aklumu, dažniausiai neliesdavome, apeidavome juos iš tolo kaip kokį akivarą ar raistą, kur gyvena pats nelabasis. Mūsų negalia mums (kiek žinau, ir besimokiusiems prieš mus Kauno ar Vilniaus aklųjų mokyklose) buvo tabu, apie kurį geriau nekalbėti ir kurio geriau neminėti. Mes buvome auklėjami Nikolajaus Ostrovskio dvasia! Negalima sakyti, kad ta dvasia buvo visiškai neteisinga ir nepriimtina - ir šiandien daugeliui vyresniosios kartos neregių galima tik pavydėti jų veržlumo ir gyvybingumo. Tačiau ne paslaptis ir tai, kad ne vienas iš mūsų, baigusių Kauno ar Vilniaus aklųjų mokyklą, dėl savo nematymo esame patyrę kebliausių, absurdiškiausių situacijų, kad daugelio tų situacijų galėjo nebūti, jeigu apie savo negalią būtume šiek tiek daugiau žinoję ar ją šiek tiek labiau apmąstę ir perpratę. O kiek ji, rupūžė, butelių degtinės išgėrė, kiek sveikatos sugadino? Na, žinoma, gėrėme tai mes, o ne mūsų negalia, bet kas dažniausiai būdavo viso to priežastis? Į šį klausimą paliksime galimybę kiekvienam atsakyti pačiam. Jaunimas, spalio pabaigoje susirinkęs į Valakupių reabilitacijos centrą, nebijojo ir nesigėdijo kalbėti apie savo negalią. Ir tai jo privalumas, jo šansas gyvenime padaryti šiek tiek mažiau klaidų, šiek tiek mažiau kvailysčių, nei padarėme mes, vyresnieji.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]