NEREGYS IR VISUOMENĖ

 

SEIME - PIRMASIS NEREGYS


Prisiekia LR Seimo narys E.Žakaris (kairėje)Šių metų spalio 10 d. įvyko rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą. Į LR Parlamentą kandidatavo keturi mūsų sąjungos nariai, tarp jų ir Edvardas Žakaris. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Šiaulių įmonės direktorius E. Žakaris atstovavo A. Brazausko ir A. Paulausko koalicijai "Už darbą Lietuvai". Jis balotiravosi vienmandatėje Šiaulių Aušros (Nr.23) apygardoje ir partijos sąraše, kuriame buvo devyniasdešimt devintas. Nepaisydamas skeptikų neigiamų prognozių neregys politikas vienmandatėje rinkimų apygardoje pateko į antrąjį rinkimų turą. Jame įveikęs savo konkurentą E. Žakaris iškovojo Seimo nario mandatą. Tai pirmasis neregys, patekęs į LR Seimą. Šia proga "Mūsų žodis" kalbina Seimo narį Edvardą Žakarį bei Jolantą Žakarienę.

"M.Ž." Kaip patekote į politiką?

E. Ž. Politikoje nesu naujokas. Joje dalyvauju antrą dešimtmetį. 1990-1995 metais buvau išrinktas Šiaulių miesto tarybos deputatu. Tada mūsų neskyrė priklausymas skirtingoms partijoms - visi dirbome kartu. Vėlesniuose rinkimuose į miesto tarybą galima buvo patekti tik būnant partijų sąrašuose. Aš, matydamas, kaip politikai vieni ant kitų drabsto purvus, pasirinkau vienintelę partiją - gamybą. Deja, mano iliuzija buvo klaidinga. Be realios partijos pagalbos daugelis idėjų, susijusių su gamyba, likdavo neįgyvendintos. Net pakliūti pas reikiamą valdininką būdavo keblu. Supratau,jog norėdamas ką nors pasiekti kaip įmonės vadovas, kaip žmogus, norintis padėti kitiems, be politikos neišsiversiu. 1999 metų rugsėjo mėnesį įstojau į senąją socialdemokratų partiją. Maniau, jog ji labiausiai rūpinasi paprastais žmonėmis. 2000 metų kovą patekau į Šiaulių miesto tarybą. Tais pačiais metais dalyvavau ir Seimo rinkimuose. Tuo metu buvau tik ką iškeptas, naivus politikas. Kovodamas vienmandatėje rinkimų apygardoje likau antras. Kalbant sportininkų terminais - buvau pirmasis žaidėjas ant atsarginių suolelio. Iškritus nors vienam mūsų partijos Seimo nariui būčiau užėmęs jo vietą.

"M.Ž." Kaip vertinate rinkimų kampaniją, ar turėjo jai įtakos jūsų neregystė?

E. Ž. Šiaulių miesto Aušros vienmandatėje rinkimų apygardoje balotiravausi neatsitiktinai. Čia aš dirbau ir gyvenau. Daugelis žmonių mane pažįsta. Šioje apygardoje turėjau nemenką įdirbį. Rinkimuose mano komanda buvo nedidelė - vos dvidešimt žmonių. Jų veiksmus koordinavau pats. Mano gyvenimo vienas iš principų: pradėtą darbą padaryk iki galo! Tai aš ir padariau. Negalia pridarė nemažai nepatogumų. Štai dienraščio "Šiaulių kraštas" interneto svetainėje po savivaldybių rinkimų buvo suorganizuota diskusija "Kas galėtų būti Šiaulių meras?", kurioje tarp pretendentų buvau ir aš. Nemažai pasisakiusiųjų mano aklumą vertino kaip didžiausią trūkumą. Tačiau dauguma rinkėjų prie mano negalios priprato ir aklumo neakcentuoja. Nors mano pavardės daug kas neprisimena, bet pokalbiuose dažnai pavardę atstoja aklumas. Tuo aspektu esu išskirtinis.

J. Ž. Edvardas buvo rinkimų kampanijos vulkanas. Iš jo lyg lava veržėsi idėjos. Idėjų vykdytojai buvome mes - šeima. Vieni taisėme kalbos stilių, kiti klijavome plakatus, treti dirbome pasiuntinukais. Mes neturėjome pakankamai pinigų rinkiminei kampanijai. Teko konkuruoti su verslininku, milijonieriumi, Šiaulių miesto Darbo partijos pirmininku. Jis žmonėms dalijo dovanas, tarp jų ir maisto produktus. Rinkėjai netgi sulaukė laiškų, kuriuose buvo akcentuojamas E. Žakario aklumas ir abejojama jo galimybėmis dirbti Seime! Mums tai buvo labai skaudu, bet dirbome toliau. Edvardas rinkimų kampanijos metu daug susitikinėjo su žmonėmis. Net balso stygos neatlaikė. Apžiūrėję pacientą gydytojai nustatė, kad jos tris kartus storesnės nei turėtų būti. Tačiau Edvardas nesutiko gultis į ligoninę. Jam buvo suleista vaistų ir kitą dieną jis vėl dalyvavo susitikimuose su rinkėjais.

"M.Ž." Kaip galėtumėte pakomentuoti rinkimų rezultatus?

E. Ž. Rinkimų rezultatais esu patenkintas. Daugiausia balsų surinkau Šiaulių apskrityje. O kituose šalies rajonuose už mane balsavo nedaug rinkėjų. Deja, iš mūsų neįgaliųjų organizacijų nesulaukiau tikėtosios paramos. Tiesa, rinkimams LASS centro taryba skyrė 500 litų. O rinkimų kovai išleidau 17 tūkstančių litų. Dar šiek tiek rėmė partija. Man labiau norėtųsi ne piniginės paramos, o žodinės, t.y. agitacijos. Tapti Seimo nariu man padėjo vietos žiniasklaida. Žiniasklaidos dėmesio nestokojau. Jos dėka esu du kartus išrinktas Šiaulių krašto populiariausiu metų žmogumi.

"M.Ž." Sužinojęs apie sėkmę rinkimuose ką pajutote?

E. Ž. Esu darboholikas. Gal todėl rinkimų naktis praėjo gana ramiai, be didesnių emocijų. Tą naktį sulaukiau daug skambučių. Skambino iš apygardų pranešdami rezultatus. Vėliau sveikino partijos kolegos. Meluočiau teigdamas, jog nebuvo įtampos. Sužinojęs rinkimų rezultatus iškart jų nesuvokiau. "Pašalas" išėjo kitą dieną. Tada išsigandau! Silpnumo ir baimės akimirką namiškiams pasakiau, jog niekur nevažiuosiu ir jokių Seimų nenoriu. Esu sėslus žmogus. Šiauliuose gyvenu 15 metų. 12 metų vadovauju įmonei. Todėl labai sunku iš esmės keisti įprastą gyvenimo būdą. Nors psichologai ir pataria kas penkerius metus keisti darbą.

"M.Ž." Kokį įspūdį paliko pirma darbo diena Parlamente?

E. Ž. Į Seimą atvažiavau tiesiai iš Šiaulių. 10 val. ryto buvo surengtas mūsų frakcijos posėdis. 11 val. prasidėjo pirmas posėdis, kuris užtruko iki 1 val. nakties. Pirmą dieną jaučiausi šiek tiek susikaustęs. Pirmiausia aplinka, tiek daug įžymių žmonių! Viskas būtų buvę gerai, jeigu ne tie "šnekoriai". Esu įsitikinęs, jog penkiasdešimt procentų kalbų, pasakytų pirmą darbo dieną posėdžių salėje, buvo bereikšmės. Gal čia savireklama, savęs demonstravimas? Daugelis kabinėjosi, aptarinėjo išgirstą kiekvieną žodį. Gal aš klystu, bet Seime kompetencija yra antraeilis dalykas. Viską lemia partiškumas ir vieta arčiau "imperatoriaus".

J. Ž. Noriu papildytį Edvardą. Pirmos dienos vakare teko balsuoti. Prie balsadėžių laukiant eilėje, prie mūsų priėjo jau kelias kadencijas Seime dirbantis politikas. Išgirdome labai įdomią frazę: "Ar žinote, kad Seimas yra kalbėjimo vieta. Toks yra Seimo nario darbas. Kas nori rimtai dirbti - tampa ministrais".

"M.Ž." Teko girdėti, kad pirmą darbo dieną balsavimo metu neapsieita be juokingų nesusipratimų?

E. Ž. Seime balsavimo procedūra sudėtinga. Naujokui sunkoka susigaudyti. Balsuodamas gali nesuspėti. Balsavimui skirta aparatūra įjungiama anksčiau, nei prasideda pats balsavimas, kuriam skiriama viena minutė. Pirmą dieną mudu su suolo kolega, buvusiu Pakruojo meru J. Juozapaičiu, kaip mums atrodė, balsavome sąžiningai, laikydamiesi frakcijos pozicijų. Vakarop prie mūsų priėjo vienas partijos senbuvių ir susirūpinęs paklausė, kodėl mes balsuojame prieš, t.y. kartu su konservatoriais? Pasirodo, kažkas sąmoningai mums ne taip paaiškino mygtukų funkcijas: pirmas - užsiregistruoti, antras - prieš, trečias - susilaikoma, ketvirtas - už. Mes su kolega visada spaudėm antrąjį, manydami, jog balsuojame - už.

"M.Ž." Ar neregio politiko neignoruoja politinis elitas?

E. Ž. Naujų kolegų išvaizdos nematau. Apie jų emocijas galiu spręsti tik iš balso. Bendraujame tikrai gerai. Iš pradžių daugelis mėgo su manimi fotografuotis. Priėję prie manęs pasisveikina, paspaudžia ranką ir prisistato. Tiesa, Seimo milijonieriams, matyt, esu per prastas, nė vienas jų prie manęs nebuvo priėjęs. Nesijaučiu Seime balta varna. Kolegos labai paslaugūs, linkę mane globoti. Seimo vicepirmininkas Česlovas Juršėnas pirmą darbo dieną priėjęs prie manęs pasakė: "Jeigu ko reikės, nesivaržydamas kreipkis". Nors atvykus į frakciją su manimi apie mano poreikius nebuvo kalbėta. Visi šie klausimai buvo derinti su Jolanta, lyg aš būčiau protiškai neįgalus. O štai dar: Seimo kancleris su didžiausiu džiaugsmu padavė lentelę su mano vardu ir pavarde, užrašyta brailio raštu lyg aš be užrašo nesurasčiau savo kabineto. Beje, man teko kabinetas pirmuosiuose Seimo rūmuose, kur anksčiau dirbo G. Vagnorius. Kabinetas nėra didelis. Pakankamai apšiuręs, parketas klaikus, durų spyna ukrainietiška, užsifiksuoja paspaudus pirštu.

"M.Ž." Gal mėginote savarankiškai, be palydovo susirasti Seimą ir vaikščioti po Seimo rūmus?

E. Ž. Kol kas savarankiškai į Seimą neinu. Gyvenu Rotundo gatvėje esančiame viešbutyje. Seimo bendrabutyje apsigyvensiu tik po Naujųjų metų. Tada ir pradėsiu savarankiškai vaikščioti į Seimą. Po Seimo rūmus stengiuosi vaikščioti vienas. Kol kas savarankiškai nueinu iš savo kabineto į Seimo posėdžių bei frakcijos posėdžių sales. Prasidėjus komiteto posėdžiams turėsiu išmokti savarankiškai ten nueiti. Aš priklausau Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui. Neregiui Seime orientuotis yra klaidu. Rūmuose daug nišų, minkštasuolių, laiptelių, pasieniuose stovinčių stalų. Vestibiuliuose daug kolonų. Tai apsunkina. Manau, tai tik laikini nesklandumai. Kol kas sunkiau randu savo pašto dėžutę, kuri yra antra iš dešinės, septinta nuo viršaus. Prie pašto dėžutės prikabinsiu žymeklį, tada nereiks skaičiuoti. Aišku, paštą galėtų paimti padėjėjas. Tai būtų paprasčiausia. Bet aš noriu būti, kiek įmanoma, savarankiškesnis. Pirmoji užduotis - išmokti dirbti su kompiuteriu. Be jo aš neišsiversiu. Visi nutarimų projektai yra elektroniniu pavidalu. Mane aplankė už kompiuterinį tinklą atsakingas Seimo darbuotojas. Jis lankėsi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Ten domėjosi neregiams pritaikyta kompiuterine technika. Pažadėjo visokeriopai padėti. Išmokus dirbti kompiuteriu atkristų ir balsuojant kylančios problemos. Gerai regintys Seimo nariai mato, kada prasideda ir kada baigiasi balsavimas. O man Seime įrengta balsavimo aparatūra neduoda garsinio įspėjimo. Jei turėčiau nešiojamą kompiuterį, balsavimo garsinis signalas būtų siunčiamas per jį.

"M.Ž." Gal turite savo darbo Seime viziją?

E. Ž. Esu išrinktas vienmandatėje rinkimų apygardoje. Rinkėjai manimi pasitiki. Todėl pagrindinis uždavinys - rūpintis savo apygardos rinkėjais bei miesto interesais. Būdamas miesto tarybos narys sulaukdavau daug įvairiausių pagalbos šauksmų. Kai kam galėdavau padėti, kitiems - ne, nes reikėjo aukštesnio mandato. Turiu sudaręs specialų sąrašą, kuriame surašytos žmonių pavardės ir juos kamuojančios problemos. Neatidėliotinai stengsiuos jiems padėti. Nesu idealistas, visų rinkėjų problemų neišspręsiu. Pažadu - dirbsiu iš visos širdies.

"M.Ž." O kaip su neįgaliaisiais?

E. Ž. Šis klausimas labai sudėtingas. Iš daugelio žurnalistų girdėjau panašų klausimą. Jiems atsakydavau: kodėl turėčiau atstovauti vien žmonėms su negalia? Mane išrinko ne vien jie. Seime nenorėčiau savęs matyti kaip pagrindinio neįgaliųjų teisių gynėjo. Aišku, prireikus visada padėsiu. Štai konkretus pavyzdys. Jau nemažai laiko praėjo nuo socialinių įmonių įstatymo priėmimo dienos. Tačiau realiai šis įstatymas neveikia. Susidariusia padėtimi piktnaudžiaujama. Nepaisant to, kad įstatymas įsigaliojo nuo šių metų birželio 19 d., socialinį statusą turinčios įmonės negauna finansavimo. Jų sąskaitos pradėtos areštuoti. Pirmąją savo darbo Seime savaitę kreipiausi į Seimo socialinį komitetą ir į finansų ministrą A. Butkevičių, prašydamas suaktyvinti šio įstatymo veiklą. Manau, reikalai pajudės iš mirties taško.

"M.Ž." Artėja šventės: Kalėdos, Naujieji metai, ką palinkėsite "Mūsų žodžio" skaitytojams?

E. Ž. Pirmiausia palinkėsiu tradicinių dalykų: sveikatos, santarvės namuose, gerų darbų. Jaunimui norėčiau palinkėti atkaklumo, didesnio pasitikėjimo savimi, mažiau aimanuoti, o daugiau dirbti. Tada visuomenė sužinos apie neregius, nes kol kas apie mus nedaug kas yra žinoma.

"M.Ž." Ačiū už pokalbį ir linkime sėkmingo darbo.

Kalbėjosi Henrikas STUKAS

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]