LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

TIK GARSIUKĄ IŠGIRSTI, GARSIUKĄ... 
(paežerės vaizdelis)


Slinko dar viena diena tamsoj. Pirmoji vasara tokia baisiai kitoniška. Atšlaimo pakrašty Vytas bimbso ant pilvo, delnais parėmęs smakrą, ir žino - tuoj tuoj ryšis...

Per tuos kelis sprogimo "padovanotus" neregystės mėnesius namų aplinkumoj susigaudyti išmoko, net visai neprastai, tačiau... Ėmė jaustis lyg kokiam aptvare, lyg kur. Kiauras dienas ten pat ir ten pat... O dar ką veikti nenusitveri... Rytais tiesiog iš lovos lipti nesinori, žinant, kokia nuobodybė laukia. Rudenį tai aklųjų mokyklon žada priimti. Tai rudenį... O griebtis kažko reikia šiandien. Kitaip pasiusti gali. Pamažėle pamažėle užgimė vilionė - jeigu taip ištrūkus kur nors toliau... Sušmėkščiojo miestelis. Nešiotų iš parduotuvės, ko prisireikia šeimynai, mokykloj yra fisharmonija, gal leistų sykiais pagroti, kavolis Juza tikriausiai nebūtų prieš, jei už jį kalvės dumples padumpliuotum... Visi kavoliai dar atskirai savose kalvėse dirba, į bendras kolūkio dirbtuves sukelti tik ketina.

Miestelis gerai, miestelį sieksim, bet pradėsim nuo ežero. Iki jo ir arčiau, ir kelelis visai neklaidus: tik vienas atsišakojimas į buvusį dvarą, dabar buliukų fermą, ir viena alkūnė. Ką veiktų paežerėj, dar ne visai aišku, bet sugalvotų. Vien pabuvimas toj mieloj vietoj, kada panori, ko vertas būtų... Taigi ežeras... Ir štai artinas artinas minutė, kai ims ir pamėgins. Krutėk, brolyti, stokis!..

Spurdančia širdim "brolytis" pakyla, ieško senelės, nori pasakyti, ką sumanęs. Senelė suaikčioja, suaimanuoja, tačiau kryžium skersai kelio nesigula. Tėvai galėtų gultis, gerai, kad nė vieno jų nėra namie, kad darbuos.

Nors pradžioj tirtėjo pakinkliai, iš įtampos užimdavo kvapą, jautrios basos pėdos, ausys ir dar kažin kokie kitoniški jutimai nėmaž neklaidžiojant nuvedė, kur reikia. Kai nosis pagavo ežero kvapus, kai padvelkė vėsumėlė, keliauninkas pasijuto galiūno darbą padaręs, papūtė gurklį - žiūrėkit, ir aš, ir aš!.. Pasimėgaudamas žingsniavo tiek metų mindžiota pakrante. Šičia ilgasai meldynas, šičia laivų prieplaukėlė, kurioj prisiglaudęs ir jųjų laivelis, ten, priekyje, kur alasija vaikai, bus maudykla. Eis iki jos, prie laivo užsuks grįždamas.

Kai kietu, tarp krūmų sumintu takučiu išlindo maudyklos lygumėlėn, berniokėliai pritilo. Jis lyg susigėdo, lyg ką, tačiau kaipmat susiėmė, vos stabtelėjęs nupėdino kairėn. Ten, įsėdę žemėn, gulėjo keturi nemenki akmenys, labai tinkami ir drabužiams pasidėti, ir atsisėsti. Ne iškart, kiek pasisukiojęs, susirado vieną iš jų. Stumtelėjęs kažkurio drapanėles, pritūpė ant kraščiuko. Iškart atbėgo, užgriuvo praeitis. Dar pernai iš šios vietos savom akim žiūrėta, kaip blizguliuoja, kruta, vilnija plotai, kaip viršum jų mėlynuoja dangaus aukštybės... Berniokėliai išlipo sausumon. Ne visai drąsiai vienas po kito sveikinosi. Neregėlis priskaičiavo jų visą penketą. Aišku - miestelio žvirbliai, nuo pat vystyklų pažįstami, o štai pažink iš balso, jei gudrus...

- Pasidarėm mėlyni, reikia sušilt, - paaiškino vienas balselių, o kitas pasiteiravo:

- Vytautas irgi maudytis?..

- O kaipgi.

Ištrūko šitie žodžiai kažkaip savaime, nieko negalvojant. Vytas jais net nusistebėjo. Į jo žygio planus maudymasis šiuokart dar visai neįėjo. Šiandien tik žvalgyba, tik susižinojimas - pavyks ar nepavyks, susirasi ar nesusirasi... Bet kai proga tiesiog pati į rieškučias šoka... Pasiplaukytum sau pagaliau iš širdies... Anksčiau vaizdavosi, kad gal pasimaudys su bendraamžiais pasitaikius progai, bet, jei maudykloj šitie - gerai bus ir su jais.

Kuomet, ištrūkęs su tėčiu pablizgiauti, išsiprašai leisti nors pasimirkyti, tai jis pasimirkyti ir teleidžia. Kol vanduo pusiau krūtinės - prašom, galima. Pluktelt gilumos pusėn nemėgink. Nevalia nė metriuko. "Šitaip susikoliečijęs, nuplauksi, o čia galva susisuks... Ar prigert nori?.. Nereikia, vaikeli, nereikia..."

Dabar tėčio nėra, per nervus jam neis... Kai tik šitie pipirai mėlynumą iš savęs išvarys, vėl sušoks vandenin, tai ir reikės...

Pazylioję, pastraksėję po dirvonėlį, vaikai prašapo. Kažką veikė toliau už krūmų. Kol sugrįš, pamažėle rengsimės. Tiek čia to rengimosi - marškinėliai ir kelnės.

Po kurio laiko berniokai sutapsi, sulala atgalios.

- Vytautai, duokš saują, - pasigirsta priešais.

Žemuogės prisirpusios, didelės, saldžios. Pagalvojo... Pririnko... Norėtųsi pasakyti "ačiū", tik tasai gerklę suėmęs grauduliukas...

Įdėjęs burnon paskutinę tokią brangią uogą, Vytas pakyla nuo akmenio, pasitaiso trumpikių juosmenį, stato koją vandenin. Nubridęs iki pažastų, stabteli, paskui palinksta priekin, stipriai atsispiria į kietą smėlio dugną. Vanduo švelniai nuglosto visą kūną. Pačios imasi darbo rankos, kojos. Smagumėlis! Šimtą metų tokio nebejausta!..

Galelį nuplaukęs, pasiklauso. Vaikai nesipūškina, nesitaško, tik vienu kitu žodžiu persimetinėja. Be abejonės, stebi jį ir aptarinėja. Aklo plaukiko ligi šiol nė vienas jų juk nėra regėjęs - baisiausiai smalsu. Tegu žiūri, nieko tokio, o tu daryk, kas tau patinka: vartaliokis, siautėk... Tas jiems bus dar įdomiau. Pasivarčius kūlio, "pastačius žagrę", parūpsta nunert gilumon, pasižiūrėt, kiek toli dugnas. Įkvepia pilnus plaučius oro, priekin ištiesia suglaustas rankas, varydamasis vien kojom, smunka žemyn. Kildamas paviršiun, saujoj nešasi dumblo ir žolelių. Vaikams pasigirs, kad nunerta iki pat, iki pat... Iššokęs oran, godžiai paalsavęs, sviedžia atsineštąjį "laimikį" šaukiančio "valio" būrelio pusėn, kartu ir patsai nusieksniuoja ten link.

Apšilimas padarytas, pradžia visai nieko. Jei šitaip, tai bus galima mostelt ir kiek tolėliau, iki Mindriasalės. Galva nė nemėgino svaigti. Čia tu, tėte, visai be reikalo...

Iškratyt iš ausies vandenį, atsikvėpt, pasiruošt naujam startui.

Prieš šokteldamas, vaikams pajuokavo:

- Gal patraukiam, vyručiai, visu būriu, ką?.. Padūktume kartu, palenktyniautume...

- Kad ne, juodumon mes dar bijom, mes kur dugną pasiekiam...

Plaukė per daug nesiplėšdamas, pačiu patogiausiu sau stilium - ant šono. Į žiemryčius nuo maudyklos toji Mindriasalė. Iki jos kokie du trys šimtai metrų. Tiesiog matyte matės - žaliuoja tokia ovalo formos, jokio medelio, jokio krūmelio, tik pačiam mindrių vidury tirštom žolėm apžėlusi pakilumėlė. Salelė visuomet tarytum kokia egzaminuotoja: pasieki ją - jau plaukikas, neprisikasi - dar ne plaukikas.

Valentino AJAUSKO piešinys

Šiandien jisai tenai nelips. Jei išvis susiras, tai sugriebs mindrelę siūbuonėlę už slidaus liemenėlio. "Labas, brangutės, štai ir vėl aš", - pasakys, tada apsisuks ir sugrįš. Gal pasitaikys kada nors išlipti, atplaukus su kuo nors kitu. Tačiau kelio jokia siūbuonėlė kaži kodėl nepastoja. Pagal laiką, kiek plaukta, jau turėtų būti... Išeitų - nusukta kurian nors šonan, ne kitaip. O, regis, vis pasiklausydamas maudyklos, jau tokios teisingos krypties laikėsi, tokios teisingos... Ką padarysi, gręšim ienas nepasisveikinę.

Nusitaikęs puškančian, ūkčiojančian orientyran, leidos pasilengvintu "krauliu", nenardindamas veido vandenin, tik pakaitom mėtydamas ore rankas. Paplaukėjo, paplaukėjo - pasitikrins kryptį. Ogi girdi, kad nieko nebesigirdi... Tai kad jį šimtas!.. Vėl bus išrovę šildytis... Bet amžinai nesišildys... O ir besišildydami gal kokį ginčiuką pradės ar ką - to irgi užtektų... Dabar kapstėsi spėtinai ir visiškai tyliai, "šuniuku", iškėlęs galvą. Šitaip nepraslys joks garsiukas... Ilgai laukti neprisireikė, garsiuką išgirdo:

- Mes jau einam namo, mums jau gana, sudiev!

Žinią pranešė pakeltas balselis, kad būtų gerai išgirsta. Nuo tokios galėjai net vandeny suprakaituoti. Vytas staigiai puolė suktis, nes vaikas girdėjosi iš šono, ne iš priekio. Tačiau tie keli žodžiai skambėjo taip trumpai, jog nebuvai tikras, pasisukai užtektinai ar ne, o gal persisukai... Viduje pašoko šūktelėjimas "palaukit!", bet atsitrenkė vargšas į lūpas, taip ir neišlėkęs laukan. Beliko toliau varytis spėtinai. Netrukus ėmė rodytis, kad reikia paimt kairiau. Paėmė. O dar netrukus, kad dešiniau - paėmė dešiniau... Pilnas vilties yrėsi šita kryptim. Metrai vyniojasi, viltis blanksta, gęsta, visai prapuola. Anei kietojo maudyklos dugno, anei meldų, anei mindrynėlio... Vien vanduo vanduo. Apsivertęs patraukia atgal. Ima pyktaut ir ant savęs, ir ant vaikų.

Naujausias pasisukimas taip pat nieko gero neduoda. Krantas su visa maudykla tarytum būtų išgaravęs. Dar smagiau: pamažu pradeda jaustis nuovargis, ir drunguliukas paširdžius sukutena... Tai bent užsitaisyta, tai bent... Bet už pavepusius valdžia neatsako... Toliau spėlioti kryptį neverta. Galima be galo, be krašto varytis išilgai kranto arba patraukti į pačius plotus Užuraisčių link. O tenai jau, kaip dukart du - keturi, gražiai, patogiai užbaigtum savo dieneles... Bjaurios jos, bjauriausios, bet užbaigti - tai jau ne!.. Reikia sukiotis apie šitą vietą: juk nenusipuškenta dar kaži kiek nuo sausumos, tikrai nenusipuškenta... Plūduriuok, mielasai, ir klausykis klausykis... Gal kas nors dar į maudyklą ateis ar koks kitas garsas parodys kryptį...

Neregėlis bernelis pavirsta tikru garsų gaudymo prietaisu. Tačiau aplinkui tyku tykiausia. Tiktai tolybėj burzgaliojantis traktorius, kažkur sukarksintis naras, per viršų prašvilpčioję paukščio sparnai rodė, jog pasaulis dar nėra išmiręs. Taigi ateis, ateis... Tokia graži, rami diena - negali neateiti... Greičiausiai maudykla naujų svečių susilauks. Gali ir koks meškeriotojas išsiirti ar parsiirti, juk gali... Bet kodėl taip ilgai niekas neapsireiškia?.. Gal tik jam ilgai... Šauktis pagalbos?.. Geriau be šito, geriau be šito... Laikykis, Grigėniok, laikykis, turi išsilaikyti... Daug nereikia, tik kokio ilgesnio, pastovesnio garsiuko... Išlipti bile kur... Prie maudyklos, prie drabužių, pėsčiomis sunkiau lengviau vis vien nutykintum... O vis nieko ir nieko... Kaip užkeikta...

Iš susijaudinimo, iš įtampos sykiais net susivaidena - jau jau kažką užkliudei, ar ne meldas, ar ne mindrė... Deja, tik susivaidena... Nurijai kartėlį ir toliau lauk, nors vanduo, žinote, nėra pati patogiausia vieta laukti...

Drunguliukas jau pavirto drebuliu, ir nebe vien paširdžius tirtina, o bangom eina per visą kūną... Dar to siusiuko ima norėtis... Tik kas gi vandenin siusioja... Siusiuką užmiršt!.. Drebulį varysim smarkiau sujudinę kraują... Kad per daug nenutoltum nuo prapuolusios žemės, - pasimalsim pirmyn atgal, pirmyn atgal... Geriausiai sušildytų "brasas", bet iš kur jam beimsi spėko.

Na mat, apšilom kiek ir be "braso", nors vis vien įsilekavom kaip ciuciukai... Dabar versimės ant nugaros, atmesim už galvos rankas, išpūsim krūtinę, tysosim, ilsėsimės, apie siusį negalvosim...

Kvėpavimas pamažu rimsta, liaunas daužytis širdis... Tačiau oi kaip reikėtų krūmų... Pasirodykit gi kas nors po galais, ko nesirodot, negi nežinot, kad čia toks vienas nežino, kur krantas... Žemės laikrodžiai tiksi, stumia minutes, atvaro ir tą, kai negalvoti, kas darosi pilvo apačioj, nebeįstengtų niekas... Pūslė tiesiog plyšta. Dar ims ir iš tikro taip padarys... Trumpikės pasmauktos ir... "Dovanok, vandenėli, kad aš šitaip, pats matai - ne iš gero..."

Šitos bėdos nebeliko, užtat netrunka sugrįžti antikristas drebulys...

Už pavepusius valdžia neatsako... Prieš išplaukdamas juk galėjai ir susitart su berniokais, kad neprapultų, ir šūktelt... Taigi galėjai... Laikas vėžlino, o reikalingo garsiuko jokio... Tiktai tas traktorius, dar kokia žuvėdra... Vietoj jos verčiau paukščiukas krūmuose pačirškautų... Šiaip tai čiulba ulba, o kai labai reikia - tai nėr.

Praverstų iš naujo kraują sujudinti, pravaikyti šaltį - nepavyks, gerai dar, kad išsilaikai paviršiuje... Kojos visai nebenori būti gulsčiai, aptingo, apsunko, taip ir taikosi grimzti gilyn. Tegu jus galai, nebūkit rupūžės!.. Iš paskos dar ir galva tą patį susimanys daryti...

Šiek tiek gelbėjo pagulėjimai ant nugaros. Bet čia kita bėda. Kai šitaip guli, - abi ausys vandeny. O jeigu tuo metu kur nors kas nors... Va, ir neužgirstum... Tad vertėsi plūduriuotojas pilvu aukštyn, kai jau kitaip nebegalėjo. Mintie, apie priburbuliavimą - jukš!.. Taip nutinka kitiems, o jis, Grigėnų Vytautas, ilgų distancijų bėgikas, dviratininkas, ieties svaidytojas, - ne kiti... Ir sausuma garantuotai pašonėj. Tik garsiuką išgirsti, garsiuką...

Nežinia, iš kur rados, regis, pats netinkamiausias tokioj padėty jausmas - nirtulys. Neinat, nesirodot, norit, kad šaukčiausi!.. Ot ir nesišauksiu, išgraužkit... Aš ištversiu, o jūs neišturėsit, nepašaukti pasirodysit... Suragėsiu, bet sulauksiu.

Galų gale neregėlis, ko laukęs, sulaukė. Pasigirdo girkšt girkšt, bilst bilst... Nagi irklai, irklai!.. Sakiau!.. Bilsnojimas vis artyn, artyn, jau visai šalimais. Staiga liaunas. Pasigirsta sujaudintas balsas:

- Vytautai, čia tu!.. Vajėzau!.. Lukterk, prisislinksiu šonu, lengviau įlipsi.

Ežerinis įlipti nė nepamėgino, sugraibė laivo drūtgalį, įsikibo, šalčio surakintom žiaunom išdaužė:

- Maudyklon...

Sparčiai laivo velkamas, atkūrė ir kam priklauso balsas. Taigi Jurgelis, bendraklasis... Buvęs bendraklasis...

Nuvedęs draugą karšton atokaiton atitirpti, Jurgelis tupinėjo apie jį kaip beišmanydamas: sausai nušluostė savais marškiniais, nuraukė šlapias trumpikes. Nuo akmenio atnešė kelnes, padėjo užsimauti.

Kai šaltmirys mažumėlę atitirpo, kai paklusnios jau darėsi žiaunos, visų šnekų pradžioj paprašė:

- Tu nesakyk, kad mane išgriebei. Jei reikės, sakyk, kad susitikom maudykloj, gerai?

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]