JUBILIEJAI

Gražina SIDEREVIČIENĖ

SVARBIAUSIA - TIKSLAS


Jonas Burakovas stumia rutulįJonas Burakovas - aklųjų sporto legenda. Vieni jį labai giria, kiti labai peikia, bet abejingų nėra. Jonas - pirmasis Lietuvos neregys sportininkas, prieš tris dešimtmečius gavęs TSRS sporto meistro vardą, kuriam priklauso ir štanga, ir rutulys, ir ietis, ir bėgimas, ir... Universalus sportininkas, jo treneris - Pranas Majauskas. Vėliau Jonas pakeitė pasitraukusį P. Majauską ir pats tapo treneriu. 1973-1994 metais dirbo instruktoriumi metodininku. Valentinas Toločka tiflologiniame kalendoriuje rašo: "Kaip sportininkas ir treneris dalyvavo Lietuvos ir tarptautinėse varžybose Lenkijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, JAV, Ispanijoje ir kitose šalyse. Jo mokiniai V. Girnius, A. Gvazdauskis ir jis pats į Lietuvą parvežė iškovotus aukso, sidabro ir bronzos medalius." Yra LASS sporto federacijos narys. Šnekinu jį, ką tik perkopusį 60-ojo gimtadienio slenkstį, negaliu nesistebėti jo jaunatviškai sportiška išvaizda ir teiraujuosi, kaip jaučiasi švęsdamas tokį rimtą jubiliejų:

- Koks čia jubiliejus? Man 60, o jaučiuosi kaip šešerių. Nežinau, ar kada suaugsiu.

- Šnekučiuojamės apie tai, kas buvo ir kas dabar yra, o aš noriu išgirsti ką nors intriguojančio apie sportinio kelio pradžią.

- Kokia čia intriga, - šypsosi Jonas, - kai 1958 metais susižalojau, mano gimtajame Rimkų kaime žmonės kraipė galvas ir gailėjosi:" Kur tu dabar vargšas dėsies, ieškokis kokio amato." Atvažiavau į aklųjų mokyklą, čia buvo galima išmokti pynimo iš vytelių, bet piršto trūksta - nepriima. Po tuputį mokiausi ir dairiausi į augesnius už save: J. Karlikauską, Z. Glušakovą, A. Bazevičių. Jie jau bandė jėgas sunkumų kilnojime, bet manęs iš karto neįsileido. Man tebuvo keturiolika. Vėliau pasitarę priėmė ir pradėjau treniruotis. O kai pamačiau A. Bazevičių, keliantį 80 kg štangą, jis man pasirodė toks galiūnas, toks stipruolis. Mokytoja J. Kaulakienė įtraukė ir į lengvąją atletiką.

Vėl klausiu jo, ar treniruotės atrodė tik jaunų žmonių žaidimas, ar rimto darbo pradžia. Ilgai negalvodamas jubiliatas atsako:

- Mokykloje susirgau sportu, bet tikras darbas prasidėjo Kauno aklųjų kombinate 1962 metais, kai aktyvus visuomenininkas P. Žąsinas ir kiti supažindino su treneriu P. Majausku, kurį lig šiol laikau vieninteliu nepamainomu treneriu. Kantrus, nesibodintis aklųjų P. Majauskas išmokė technikos, daug vargo su manimi ir po kelių mėnesių aš jau kėliau 100 kg štangą. Tais metais tapau ne tik sunkumų kilnojimo, bet ir rutulio stūmimo bei granatos metimo čempionu. Varžiausi ne tik aklųjų, bet ir reginčiųjų čempionatuose. Mano triumfas - LAD sunkumų kilnojimo čempionate 1964 metais: 100 paroviau, 100 paspaudžiau ir 130 išstūmiau. Nuo tų metų tarp aklųjų varžovų man nebuvo, o 1965 metais trenerio paskatintas dalyvavau Lietuvos jaunimo čempionate - pasisekė aplenkti amžinąjį varžovą J. Giedraitį ir laimėti čempiono vardą.

- Ar tai nebuvo impulsas siekti sporto meistro vardo?

- Taip. Tada daviau sau žodį - tapsiu sporto meistru. Visada buvau užsispyręs ir turėjau nors mažą tiksliuką, o čia jau buvo tikslas, kurio siekiau sukandęs dantis. Žinau, sporte būna visokių netikėtumų - tais pačiais 1965 metais gavau alkūnės traumą ir metams išėjau iš rikiuotės, o juk tada trūko tik 7 kg iki pasaulio jaunimo rekordo. Išgijęs vėl pradėjau sportuoti. 1967 metais įvykdžiau pirmą atskyrį, o po dvejų metų aš - jau kandidatas į sporto meistrus. Dalyvavau Lietuvos "Žalgirio draugijos" čempionatuose. Buvau dukart auksinis, triskart sidabrinis ir du kartus bronzinis "Žalgirio" sunkumų kilnojimo čempionatų prizininkas. Tada supratau, kad galiu paspurdėti. Pats rimčiausias pasirengimas, atkakliausias triūsas - 1971-73 metai. Prieš pat Naujuosius, 1973 gruodžio 29 dieną trenerio P. Majausko gimtadienio proga aš jam padovanojau sporto meistro vardą, o po metų pasiekiau savo geriausią rezultatą - 137,5 kg paroviau ir 177 kg išstūmiau.

- Ar tai reiškia, kad baigėsi aklųjų sportininko karjera?

- Ne. Dar buvo pora metų. 1977 rengiausi Europos šalių lengvosios atletikos čempionatui Maskvoje ir, mesdamas ietį, netaisyklingai pastačiau koją, trūko kelio raiščiai ir grįžau kaip nugalėtas Napoleonas iš Maskvos. Po to iki 1994 metų rimtai nejudinau štangos.

- Bet tokia ilga pertrauka, nesėkmės nesutrukdė vėl atsigauti ir pradėti naujus startus.

- Prieš dešimt metų pradėjau dalyvauti Lietuvos senjorų čempionatuose ir 9 kartus iš eilės esu čempionas. Šiais metais pereinu į vyresnių nei 60 metų sportininkų grupę ir vėl tikiuosi nugalėti.

- Kiek žinau, ne vien sunkumų kilnojime esi pasiekęs puikių rezultatų.

- Taip. Kai kurie mano rezultatai, pasiekti - neprisimenu 1967 ar 68 metais - Rygoje aklųjų čempionate iki šiol nepagerinti. Pavyzdžiui, granatą esu numetęs daugiau nei 68 metrus, ietį daugiau nei 48 metrus, nors palankių sąlygų darbe niekas nesudarė. Devynerius metus dirbau kenksmingomis sąlygomis plastmasės ceche liejiku. Kai iš ten išėjau, rezultatai iškart pagerėjo.

- Esu liudininkė tų laikų, kai dirbdamas LAD Kauno GM kombinate sporto metodininku gaudydavai kiekvieną jauną vaikiną ar merginą ir visokiais būdais ragindavai sportuoti. Kurie iš prikalbintų sportininkų tau, kaip treneriui, suteikė daugiausia džiaugsmo, o kuo galbūt esi nusivylęs?

- Kaip treneris daugiausia valandų praleidau su Vytautu Girniumi - treniruotės nuo ryto iki vakaro, varžybos. Mačiau, kad yra gabus ir pajėgus, perspektyvus sportininkas. Esu pirmasis jo treneris. Apie dešimt metų treniravau Rolandą Urboną, šiandien sportuojantį įvairiuose čempionatuose, parolimpinėse žaidynėse. Nemažai prakaito išliejau su pašėlusiai užsispyrusiu bėgiku Kęstučiu Bartkėnu. Apie jų startus ir pergales žino visi. Gaila, kad pirmasis treneris dažniausiai lieka nuošaly, kalbama tik apie tuos trenerius, kurie su vyrais dirba šiandien. Yra tam tikrų nuoskaudų ir nusivylimo, bet nesu kerštingas, linkęs sureikšminti visus tuos dalykus. Nors manau, kad kiekvieno sportininko pirmasis treneris turėtų sulaukti kur kas didesnės pagarbos, ir būkim teisingi - materialaus įvertinimo.

- Esi tarsi šiek tiek nutolęs nuo intensyvios veiklos mūsų sistemoje. Už ko užkliūna žvilgsnis, žvelgiant iš šalies, į šių dienų aklųjų ir silpnaregių sportinį judėjimą?

- Nematau rimtos pamainos tokiems sportininkams kaip V. Girnius, K. Bartkėnas, R. Urbonas, E. Marčiulynas. Manau, šitame bare laukia sunkus darbas ir veikiantiems aklųjų sporto klubams reikia padirbėti išsijuosus, kad išsiugdytų jaunų žmonių, nes parolimpinėse žaidynėse, Europos čempionatuose sportininkai pasiekia vis geresnių rezultatų. Turim geras tradicijas - nederėtų jų prarasti. Lietuvos aklųjų sporto federacijai yra apie ką pamąstyti.

- Ir pokalbio pabaigoje - žaismingesnis klausimas. Kai Jonas Burakovas buvo dar visai jaunas, keliantis sau vis didesnius reikalavimus, apie jį sklido anekdotas: Jonas eksperimentuoja su kefyru, per dieną jo išgeria tiek, kiek kitas per savaitę. Jonai, kodėl kefyras ir kodėl tiek daug?

- Čia toks humoras. Viename sporto žurnale perskaičiau apie lenką, kurį vadino pieno karaliumi. Aha, galvoju, o kodėl aš negaliu savęs tituluoti kefyro karaliumi - baltyminė, statybinė organizmo medžiaga. Per dieną išgerdavau kokius penkis ir daugiau butelių. Sveika.

- Ačiū už pokalbį, nors žinau, kad prisiminimų ir sporto įvykių per keturis aktyvaus sportavimo dešimtmečius tiek, kad jie netilptų į storiausią knygą. Linkėčiau parašyti ją. Sėkmės Lietuvos senjorų sunkiaatlečių čempionatuose. Tegul niekada neapleidžia viltis ko nors siekti ir pasiekti. Tu visada sakai: Kaunas turi turėti rimtų sportininkų, ieškoti jaunimo, kuris "sirgtų" sportu. Tebūnie visada šitaip.

Turi kuo pasigirti ilgametis sportininkas ir treneris Jonas Burakovas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, už nuopelnus Lietuvos sportui jis apdovanotas V-ojo laipsnio Gedimino ordinu, jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]