GYVENIMO AKTUALIJOS

Alvydas VALENTA

AR SUŽYDĖS LIETUVOJE AMATAI?

Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, įkūrus Kauno aklųjų institutą, susidomėta ir amatais, iš kurių aklieji galėtų pelnytis duoną - šepečių vėrimu, pynimu, mokyta mezgimo, būta bandymų silpnaregius mokyti knygrišystės. Penktajame šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje neregių amatininkų rankas galutinai nukonkuravo sovietiškos mašinos: iš plačiai pražiotų jų nasrų byrėjo šepečiai, sagos, skalbinių segtukai ir dar daug daug kas, be ko sunku išsiversti buityje. Sovietų mašinas nukonkuravo kinų, pigią sovietų produkciją - dar pigesnė kinų. Rankų darbo nenukonkuravo niekas - rankomis padaryti darbai visame pasaulyje tebevertinami ir parduodami daug brangiau negu serijinė produkcija. Maždaug prieš 15 metų Lietuvoje prisimintos ir aklųjų amatininkystės tradicijos: atgimė pynimas, keramika, tautodailė, susibūrė akluosius verslininkus ir amatininkus vienijantis fondas. Dalyvaujama parodose, mugėse, įvairiose liaudies šventėse. Vienam kitam regėjimo negalią turinčiam žmogui amatas tapo verslu, pragyvenimo šaltiniu. Lyg ir gerai, lyg ir puiku! Tačiau gražiais žodžiais gyvas nebūsi: žmonėms reikia konsultacijų, patarimų, pagalbos, apyvartinių lėšų, kreditų ir dar daug kitokių dalykų, be kurių sėkmingas verslas neįmanomas. Jau penkeri metai akluosius amatininkus bei verslininkus buria ir nepaklysti verslo pasaulyje padeda Vilniuje įsikūręs Neįgaliųjų verslo informacijos centras (NVIC), o štai dabar, atrodo, turime dar vieną šių žmonių bendravimo ir pagalbos jiems formą - amatų stovyklą.

"Savo stovyklas turi literatai, muzikantai, pagalvojome, kodėl negalėtų turėti amatininkai ir verslininkai?" - sakė NVIC direktorius Antanas Ruginis. Na, o nuo idėjos iki praktinio jos realizavimo ne taip jau toli. Praktinio idėjos realizavimo ėmėsi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga ir jau minėtas Neįgaliųjų verslo informacijos centras. Kalbant šiek tiek retoriškai, taip ši stovykla ir išvydo dienos šviesą.

Tris dienas - rugpjūčio 26 - 28 - apie trisdešimt regėjimo negalią turinčių amatininkų, tautodailininkų iš visos Lietuvos Nemenčinėje, nedideliame Vilniaus rajono miestelyje, dalijosi patirtimi, diskutavo įvairiais verslo ir amato klausimais, amato paslapčių mokėsi grupėse, kurioms vadovavo patyrę ekspertai: tautodailininkams - Lilija Simonavičiūtė, pynėjams - Gediminas Lopeta, keramikams - Mindaugas Rutkauskas. Stovyklos dalyviai gavo anonimines anketas, kuriose šeši klausimai apie tai, kaip jie vertina patį renginį, grupių vadovų darbą, kas trukdo neįgaliesiems užsiimti verslu ir pan. Daugelio vertinimai patys geriausi, pageidaujama, kad panašios stovyklos būtų organizuojamos ir ateityje. Kalbant apie problemas, daugelyje atsakymų jos labai panašios: sunku realizuoti produkciją, reikėtų daugiau pagalbos.

Kad amatininkams sunku realizuoti savo gaminius, pastebėjo ir stovyklos atidaryme dalyvavusi Kultūros ministerijos specialistė Irena Seliukaitė. Anot jos, pasivaikščiojęs po įvairias muges, kitas liaudies šventes pamatai, kad yra primegzta gražiausių servetėlių, prilipdyta įdomiausių keramikos darbų, tačiau niekam to nereikia, o tie, kuriems reikia, jau įsigiję pakankamai. Vis dėlto galimybių yra, tik reikia jų ieškoti. I. Seliukaitė pateikė įdomų pavyzdį apie keramikos darbų realizavimą: įstojus į Europos Sąjungą, kiekviena valstybė turės sudaryti ir pasitvirtinti savo kulinarinį paveldą (antraip turguose, kaimo turizmo sodybose ir pan. nebus leidžiama prekiauti greitai gendančiais produktais, pavyzdžiui, varške ir iš jos gamintais patiekalais). Pasitvirtinus kulinarinį paveldą, prireiks ir tradicinių indų, kuriuose turės būti laikomi greitai gendantys produktai: puodynių, dubenų ir pan. Vadinasi, būtent šie indai netrukus turės didelę paklausą ir bus galima pradėti juos gaminti. Tačiau, kad šiuos dalykus nuspėtum, reikia turėti gerą komercinę uoslę, sekti rinkos pokyčius, kaupti ir analizuoti informaciją. Be abejo, visa tai galima daryti kiekvienam atskirai, galima ir bendrai - stovyklose, seminaruose. Stovyklos dalyviai labiau būtų linkę pritarti antrajam variantui.

Amatų plėtojimui, jų vystymui, kaip, beje, ir kiekvienai veiklai, reikalingos lėšos. "Sunku būtų tikėtis tiesioginės paramos iš Europos struktūrinių fondų, - sakė I. Seliukaitė, - nes čia dažniausiai operuojama itin didelėmis sumomis, tačiau paramą iš šių fondų galima gauti netiesiogiai: per savivaldybes, turizmo projektus ir pan."

LASS centro tarybos pirmininko patarėja Danutė Cidzikienė priminė, jog aklieji amatininkai dažniausiai buriasi prie kurių nors LASS struktūrų: kultūros klubų, bendruomenės centrų ir pan., todėl finansinę paramą gali gauti dalyvaudami šių įstaigų vykdomuose projektuose.

Nors, kaip sakėme, stovykloje netrūko nei dalyvių, nei entuziazmo, daugelis jos dalyvių buvo vyresnio amžiaus žmonės. Mažai jaunimo. Nedomina amatas, nemato perspektyvų užsidirbti? O gal šitaip samprotaudami mes klystame? NVIC direktorius A. Ruginis: "Kad žmogus užsiimtų tradiciniais amatais, jis dažniausiai turi subręsti, įgyti patirties, įgūdžių, todėl labai "žalio" jaunimo vargu ar galima čia sutikti. Prie amatų grįžta žmonės, jų mokęsi vaikystėje, turėję ir netekę darbo. Tokie žmonės amatus atranda iš naujo, pradeda savo darbus pardavinėti turguose ar mugėse. Visus akluosius amatininkus galima suskirstyti į dvi grupes: tie, kam amatas - hobis, ir tie, kam jau tampa verslu. Bendras aklųjų amatininkų skaičius beveik nedidėja, šiek tiek didėja skaičius tų, kuriems amatas tampa verslu. Į amatą ateina pavieniai žmonės, neturime struktūros, kuri ruoštų amatininkus, todėl jų skaičius niekada nebus labai didelis."

Paklaustas apie problemas bei sunkumus, su kuriais susiduria aklieji amatininkai, A. Ruginis irgi sako, kad didžiausia smulkiųjų verslininkų problema - produkcijos realizacija. Prieš kokius dešimt ar septynerius metus Vilniuje, Labdarių gatvėje, veikė parduotuvė, prekiavusi aklųjų amatininkų dirbiniais, bet tada žmonės nelabai turėjo pinigų. Dabar galima būtų tikėtis didesnio perkamumo, bet turėti savą parduotuvę kažin ar apsimokėtų? Daugelis tų, kuriems amatas jau tapo verslu, dažniausiai dirba užsakovams, išvežantiems jų produkciją į užsienį. Tad ar sužydės Lietuvoje aklųjų amatai? Ar sulauksime tokio meto, kai aklieji amatininkai viešpataus rinkoje taip tvirtai, kaip, tarkime, dabar viešpatauja aklieji masažuotojai? Neatrodo, kad toks laikas greitai ateitų, tačiau, antra vertus, negalime nepastebėti ir noro bei pastangų atgaivinti, prikelti senuosius amatus. Kaune veikia stiprus pynimo būrelis, Vilniuje žmonių su negalia amatų plėtros projektą vykdo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, Neįgaliųjų verslo informacijos centras ir viešoji įstaiga "Amatų gildija".

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]