MUMS RAŠO

Bronius NORKŪNAS

KODĖL NEREGĮ KAIMYNAS REGINČIU LAIKO?

- Pasakyk, mielasis, kokios spalvos mano plaukai? - anuokart Švenčionėlių miesto gyventoją Vladislavą Anisimovą užkalbino pažįstamas kaimynas.

- Tu juokiesi ar šaipaisi iš manęs? - kaimynui atsakė Vladislavas. - Aš saulės šviesos nematau, tai kaipgi matysiu tavo plaukų spalvą?

- Man rodos, šiek tiek matai, - toliau nuoširdžiai dėstė kaimynas. - Juk pats mačiau - laišką rašei. Jei nematytum - neparašytum.

Jaunystėje Vladislavas matė. Šešiamečio berniuko, anksti netekusio į frontą išėjusio tėvo, pečius užgulė sunki namų rūpesčių našta - likę penki vaikai, broliai ir sesutės, buvo jaunesni už jį. Vladislavas buvo patikimiausias motinos ramstis.

Paskui prasidėjo mokslai. Technikume įgijo agronomo-zootechniko specialybę, vėliau baigė Maskvos žemės ūkio institutą. Pamaskvėje buvo didelio tarybinio ūkio skyriaus valdytojas, vėliau - direktorius.

Kai likimo keliai atbloškė į Švenčionėlius, įsidarbino netoli miesto įsikūrusioje plytinėje. Iš pragarišku karščiu alsuojančių krosnių traukė įkaitusias plytas, krovė į elektrinius karučius ir gabeno į artimiausią paskirties vietą.

Plytinėje išdirbtus metus Vladislavas dabar juokaudamas vadina savanoriškai pasirinkta katorga, nors joje darbo sąlygos ir nebuvo pripažintos kenksmingomis. Žmogus beveik neabejoja, kad patalpoje susikaupusių dujų ir 80 laipsnių karščio tvankuma labai pakenkė regėjimui. Nepadėjo progresuojančios ligos įveikti nei Maskvos, nei Visagino gydytojai. Žmogus tapo neregiu.

- Parašyk, Nadežda, laiškus dukterims, - paprašė vyras savo žmoną.

Tačiau žmona, antros grupės invalidė, laiškų rašyti nebuvo pratusi. Tuomet žmogus ėmė labai rimtai galvoti, kaip pačiam laišką parašyti. Ir sugalvojo: iš lengvo metalo pasigamino rėmelius, jų viduje išgręžė skylutes, įtaisė lengvai apčiuopiamą slankiojamą plokštę... Jis taip ne brailio, o iš mažens įprastu raštu parašė pirmuosius laiškus savo ištekėjusioms ir šeimas sukūrusioms dukterims. Dabar toks susirašinėjimas tik ką septintą dešimtį peržengusiam Vladislavui Anisimovui jau tapo reguliarus.

- Ar kas nors iš nereginčiųjų susidomėjo šita, kaip jūs vadinate, planšete? - klausiu pašnekovo.

- Gal daug kas apie tai ir nežino, - girdžiu atsakymą. - Jei susidomėtų, mielai parodyčiau ir pamokyčiau. Tai, mano supratimu, būtų labai pravartu tiems, kurie jaunystėje išmoko įprasto tradicinio rašto ir vėliau prarado regėjimą.

Pašnekovas neslepia, kad prieš siųsdamas adresatui parašytus laiškus, duoda perskaityti žmonai. Juk kartais gali ir raidė ant raidės "užlipti".

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]