PORTRETAS

Juozas EŽERSKIS

JUK GYVENIMAS GRAŽUS

Aldoną Jaraminaitę Meškonienę pažįstu daugiau kaip penkis dešimtmečius - dar nuo Kauno aklųjų mokyklos laikų. Bemaž visą tą laiką dažnai bendravome ir dabar nuolat susitinkame folkloro kolektyvo "Sedula" repeticijose, koncertuose. Kai nuo mažens silpnai matanti, o prieš kelerius metus visiškai netekusi regėjimo šiaulietė pasakoja, kaip nematančiam žmogui nusimegzti sudėtingo rašto drabužius, kaip įverti siūlą į adatą, užsidegusi kalba apie šokius, kuriuos tiesiog dievina, garsines knygas, vardija folkloro festivalius, koncertus, kuriuose dalyvavo, susimąstai, ar neregys tikrai yra neįgalus žmogus?..

Aldona išvydo šį pasaulį 1940 metų rugpjūčio 25 dieną Mekių kaime, Joniškio rajone, Meškuičių valsčiuje, valstiečių šeimoje. Mekių kaimas yra netoli Jauniūnų, kur 1236 metų rugsėjo 22 d. įvyko Saulės mūšis. Tą įvykį dabar ženklina paminklinis akmuo, o ateityje numatyta įrengti parką. Vaikystėje Aldona Mekių kaimo takus mynė, dviračiu po apylinkes lakstė. Mergaitės tėvai turėjo 8 ha geros žemės. Šeima nebuvo didelė - du vaikai, todėl vertėsi neblogai. Tačiau 1944 m. žuvo tėvas ir mama vaikus augino viena. Kai valstiečiai buvo suvaryti į kolchozus, mama irgi tapo kolchozo nare, bet gyvenimas nepagerėjo, nes už darbą mokėjo mažai.

Aldona teigia, kad jai buvę daug lengviau negu daugeliui kitų neregių. Jos regėjimo negalia augo nuo vaikystės kartu su ja pačia. Kauno aklųjų mokykloje ji pažino daug sprogmenimis susižeidusių vaikų ir jaunuolių. "Kai regi šviesą ir jos nebetenki, būna labai liūdna, sunku..."

Mama neišskyrė Aldonos iš kitų, elgėsi kaip su sveiku vaiku, neprimindavo mergaitei negalios. Nė karto nepasakė: "Tu nematai, neik, trukdysi..." Visur ėmė kartu. Galbūt todėl Aldona neišgyvena dėl aklumo, nemano, kad yra ypatinga, išskirtinė ar labai stipri asmenybė.

Sulaukusi septynerių, Aldona pradėjo lankyti Mekių pradžios mokyklą, bet dėl silpno regėjimo nė pirmos klasės nebaigė, nors skaityti ir rašyti reginčiųjų raštu vis dėlto išmoko. Apie Kauno aklųjų mokyklą mama sužinojo iš pirmosios Aldonos mokytojos Elenos Sipavičiūtės, kuri gydėsi Kaune ir ten išgirdo apie specialią mokyklą neregiams vaikams. 1948 m. mama nuvežė dukrą į Kauną. Iš pradžių mergaitei mokykloje buvo labai liūdna, ilgėjosi namų, bet vėliau priprato. Prisimindama tuomet paliktą kaimą ji sako: "Nors labai vargingai gyvenome, bet dar ir dabar, Šiaulių geležinkelio stotyje traukiniams suūkus, pamenu, kaip skaudu buvo kaimą ir artimuosius palikti".

Ir vis dėlto Aldona labai dėkinga savo mamai, kad atvežė į Kauno aklųjų mokyklą, nes geri linksmi prisiminimai iš ten ją lydi iki šių dienų. Su reginčiais vaikais ji irgi bendravo, nors susipykus, būdavo, ir žabale, ir spitre šie pavadindavo. Nepykdavo, nes vaikai atlaidūs.

"Mokykloje mokytis tingėjau", - prisipažįsta moteris. Tačiau kasmet kopė iš klasės į klasę ir 1961 metais kartu su VI abiturientų laida baigė mokyklą, gavo brandos atestatą. Mokytis toliau nesiryžo, todėl tais pačiais metais įsidarbino tuometiniame LAD Šiaulių gamybiniame mokymo kombinate darbininke. Šiauliuose mergina apsigyveno kombinato bendrabutyje. Ji montavo karūnkamščius, užuolaidų, kojinių laikiklius, petnešas - žodžiu, dirbo ten, kur reikėjo jos darbščių rankų, o darbininkės "karjerą" baigė montuodama skalbinių segtukus. Kombinate jai patikę dirbti, nes buvusi gera tvarka, didelis dėmesys buvo skiriamas neregiams darbininkams. Todėl čia išdirbo bemaž 40 metų, kol išėjo į pensiją. Netikėjo tada Aldona, kad neregiams dabar šitaip darbo vietų stigs. Ji tetrokšta, kad neregio žmogaus neuždarytų vieno namuose, neatskirtų nuo pasaulio.

Šiauliuose Aldona sukūrė šeimą, kombinatas (dabar įmonė) skyrė butą. Užaugino dvi dukras, turi jau ir anūkėlių. Myli savo močiutę anūkėlės, viską jai parodo, net margutį ar pražydusią gėlę duoda pačiupinėti. Šypsodamasi Aldona prisimena anūkės žodžius: "Pačiupinėk, močiute, kokia juoda vyšnios uoga, kokia ji tau bus skani". Arba kažkada darže močiutė svogūną numynė, o mažoji Eglutė padrąsino: "Aš tau atiduosiu vieną akytę ir tu niekada ant svogūno neužminsi. Abi tada gerai matysime".

Su neregiu gyventi mokėsi visa šeima. Viena iš taisyklių Aldonos namuose - visi daiktai turi nuolatinę savo vietą. "Kitaip apversčiau visus namus reikalingo daikto nerasdama", - sako šeimininkė. Daug ką neregiui reiškia klausa. Dukros stebėdavosi: "Mama, kaip tu autobuso numerio nematai, o matai, ką mes už sienos darome".

Pirmuosius virbalus septynmetei Aldutei į rankas įdavė mama, tuomet tarusi: "Kai aš mirsiu, numegsi kokias kojines ar pirštines, tai tau nors duonos žmonės duos". Prisimindama pirmuosius bandymus megzti, moteris vardija: pirmiausia akių uždėjimas, išmoksti lygią akį išmegzti, tada blogą akį. Iš pradžių raizgalynas išeina, tada - nosinėlė ar šalikas. Vėliau mezgimo paslapčių mergina mokėsi Kauno aklųjų mokykloje pas mezgimo mokytoją Reginą Taujanienę. Čia ji išmoko megzti ne tik rankomis, bet ir mašina. A. Meškonienė mezga šalikus, kojines, pirštines, sukneles, megztinius, sijonus ir kitus drabužius. "Tik palto ir skaros nesu mezgusi", - prisipažįsta mezgėja. Jos megzti darbai eksponuoti parodose Šiauliuose, Vilniuje ir net už Lietuvos ribų. Būta jų nuotraukų ir spaudoje. Mezgė Aldona todėl, kad paėmusi virbalus nuobodulį blaškydavo, vaikus, save šiltai aprengdavo. Tačiau ne tiek dėl šilumos, kiek dėl užimtumo mezgė. Dabar pas ją dažnai lankosi reginčios namo kaimynės, buvusios bendradarbės, prašydamos patarimų įvairiais mezgimo klausimais ir, žinoma, jų gauna.

A. Meškonienė labai mėgsta dainuoti. Pradžia buvo pas Augustiną Kasparavičių Kauno aklųjų mokyklos vaikų chore, vėliau - pas Antaną Adomaitį jau vyresnių mokinių chore. Atvykusi į Šiaulius, ji taip pat dalyvavo chore, vokaliniuose ansambliuose, o nuo 1981 metų iki šiol dainuoja Šiaulių aklųjų ir silpnaregių kultūros namų folkloro kolektyve "Sedula". Be labai svarbios priežasties nepraleidžia nė vienos repeticijos, nė vieno koncerto. Aldona yra tikra šokių entuziastė. "Kai užgriežia smagi muzika, negaliu nusėdėti vietoje", - prisipažįsta moteris. Ji yra aktyvi kultūros namų, bibliotekos renginių dalyvė.

A. Meškonienė prisipažįsta, kad kartais užpykstanti ant savo neregystės. Ypač tada, kai ką nors sudaužo, ko nors nesuranda. Tada geriausiai pajaučia, koks privalumas - matyti. Bet čia pat optimistiškai priduria: "Ar verksi, ar juoksiesi, reikia visaip kabintis į gyvenimą."

Aldona liečia geriausią savo draugę - baltąją lazdelę ir retoriškai klausia: "Kam liūdėti, kam verkšlenti? Juk gyvenimas toks gražus!"

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]