LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Teofilija ŽEMAITYTĖ
|
IŠ PRAEITIES "... aš padainuosiu dainų dainelę..." A. N.
Sparnai Pegaso padangėn kelia, Kad padainuočiau "dainų dainelę." Apie aptvertą rūtų darželį, Už tėvo sodo - beržą berželį.
Už tėvo kluono rugeliai želia, O mūs pirkutėj - mažai duonelės. Kelelis bėga - žalkelis žalias, Juo išskubėjo mano seselės.
Mano seselės, sesutės, sesės - Vieno krūmelio žolynai esam. Liko paliko sena pirkelė Ir mano jaunos... jaunos dienelės.
ATGAL Į VAIKYSTĖS SODUS
Skraidžiau su bitėm vaikystės soduos. Svajojau. Šokau ramunių šokį. Sėjau. Pasėjau rūtas palangėj... Ir vis ieškojau, ko nepametus.
Skrido, praskrido liepžiedžių kvapas... Jau lenktyniauti sunku su bitėm. Bėgo, prabėgo sapnai jaunystės, Ir tėvo smuiko aidai nutilo.
Klevai pagelto. Skola žiojėja. O kviečiapjūtę dar nepabaigus: Ar bus dar leista skurdžioj ražienoj Likusias varpas saujon sužerti?..
AUKSO UŽRAKTAS
Nesugrįšiu prie Višakio vingio, Prie Šaltinio, eglaičių žalių. Nesakau, kad dvasia jau sustingo: Dar mąstyt ir dainuoti galiu.
Tik gaida jau kitoniška tapo. Ir klausa jau sena ir nauja. O radastos jau pametė kvapą - Miesto triukšmas "nugirdė" ir jas.
Tik lelijos širdy tebešviečia - Jas po užraktu aukso laikau, O išaiškinus slėpinį Kviečio - Trepsenu dovanotais laukais.
TU
Nenustok man kuždėjęs į ausį! Ir įaudrinki širdį kaip jūrą! Aš į Uostą keliausiu ramiausiai: Visos klastos į Uolą sugūra.
Jei užsnūstumei mano valtelėj, Nenustotų kvatot uraganas, Ir žaibai tegu debesis skelia - Tu bailumo Ramintojas mano...
|