NAUJOS KNYGOS

Vaclovas AREIMA

GIMTINĖS VYTURIAI

Sėdėjau ant nugriuvusio medžio kamieno apleistos sodybos pakrašty. Buvo saulėta ir šilta pavasario diena. Uoslę maloniai glostė atgijusios augmenijos gaivūs kvapai. Iš aplinkui skambančių paukščių giesmelių labiausiai išsiskyrė vyturių choras. Aplink sodybą plytintys laukai, matyt, geriausiai tiko šiems giesmininkams. Šiaip jau, be gamtos gyvūnų keliamo malonaus triukšmo, daugiau nieko nesigirdėjo. Tačiau netrukus ausis pagavo garsą, kuris suardė gamtos harmoniją. Tai buvo mašinos variklio dūzgimas. Jis pamažu artėjo. Buvau mažumėlę nustebintas, nes sodyba, ties kuria ir baigiasi nuo vieškelio ateinantis labai duobėtas keliukas, buvo jau senokai negyvenama ir tokia apgriuvusi ir skurdi, kad iš jos pavogti galėjai nebent patį skurdą. Gryčia buvo be kamino, o vietoj langų kaip baudžiavos laikais buvo užtrauktos kiaulės pūslės.

- Gal čia kokie ekskursantai, - pagalvojau, - atvyksta pažiūrėti į anų laikų reliktą.

Mašina važiavo labai lėtai ir sunkiai vaitojo, lyg iš anksto apverkdama tai, ką netrukus teks pamatyti. Kai per krūmų tarpą pamačiau mašinos kėbulą ir ant jo durelių raudoną kryžių, buvau ne tik nustebintas, bet ir pritrenktas. Ko gi prireikė čia šiai greitosios pagalbos mašinai? Paskui pamaniau, kad ja važiavusieji paprasčiausiai paklydo. Ir vis dėlto aš apsirikau. Mašina važiavo kaip tik ten, kur ji ir turėjo važiuoti. Iš jos išlipo baltais chalatais apsitaisę vyrai ir užžėlusiu taku patraukė gryčiutės link. Pasidarė įdomu. Negi ir vaiduokliams, apie kuriuos čia buvau girdėjęs, prireikia daktarų pagalbos. Baltus daktarų chalatus prarijo juoduojanti prieangio anga. Kurį laiką buvo tylu. Ėmiau manyti, kad man, didmiesčio triukšmo nualintam žmogui, visa, ką neseniai mačiau ir girdėjau, tiesiog pasivaideno. Juoba, kad mašinos, sustojusios už krūmų, irgi nebuvo matyti. Buvau jau vėl besigilinąs į vieversių giedojimo studijas, kai išgirdau riksmą. Rėkė vyras:

- Nenoriu! Nevažiuosiu! Ne-e-e! - beveik žviegte žviegė balsas. Pasilypėjau ant stuobrio ir tarp trijų baltų chalatų pamačiau tamsią vyriškio figūrą. Baltieji vilko ją už parankių mašinos link. Figūra vėl ėmė šaukti:

- Žmonės, gelbėkit, gelbėkit, gelbėkit!

Tačiau į tą šauksmą niekas neatsiliepė. Tik vieversiai, tarsi norėdami užgožti naujai atsiradusį triukšmą, ėmė dar sutelkčiau giedoti. Iš žmonių, kurių nelaimingasis šaukėsi, buvau aš vienas. Baltieji tempė tamsiąją figūrą, kuri priešinosi iš visų jėgų. Pagaliau visi dingo už krūmų, kur stovėjo mašina.

Artėdamas ir aš prie tos vietos išgirdau, kaip tas pats balsas, kuris ką tik šaukėsi žmonių pagalbos, kone rėkte kartojo:

- Aš jums sakau, kad tenai ne taip!..

Kas ne taip, paaiškėjo vėliau, kai mašina jau buvo nuvažiavusi. Užėjęs už žilvičio krūmo iš netikėtumo net krūptelėjau - tenai stovėjo žmogus baltu chalatu ir žvelgė pavymui į nuvažiuojančią mašiną. Jo chalatas vietomis buvo gerokai suodinas. Aš krenkštelėjau. Žmogus atsisuko ir pasilabinęs pridūrė:

- Na ir prisitampėm čia su juo. Gerai, kad atradom gyvą ir sveiką. Prieš gerą savaitę dingo iš prieglaudos kaip į vandenį. Gerai, kad miestelyje sutikau seną pažįstamą, kuris kilęs iš šių kraštų. Kai pasibėdojau dėl pradingusio išlaikytinio, jis man ir sako:

- Ar tik ne Baltramiejus tas jūsų pabėgėlis? Jeigu jis, tai ieškokite toj vietoj, iš kur kadaise jį išvežėte. Aną dieną sutikau šlepsintį basą vieškeliu surištais ir per petį persimestais batais. Aš jo ir klausiu:

- Kur eini, Baltrau?

- Namo, į tėviškę.

Baltachalatis mano pašnekovas trumpam nutilo ir, kritišku žvilgsniu apmetęs aplinką, pridūrė:

- Kokia čia tėviškė? Vieni griuvėsiai ir puvėsiai. Šitie keli neišvaizdūs medžiai, nudžiūvę obelys, tarp žolių kaip gyvatė susiraičiusi upiūkštė...Koks gi čia stebuklas? O jis mums šaukia:

- Sustokit, palaukit, pasižiūrėkit koks stebuklas visur!..

- O ką jis ten jau stumiamas mašinon šaukė?

- A, prašė, kad nors truputį dar leistumėm jam paklausyti vyturių. O kai pasakėme, jog ir tenai jie gieda, jis ėmė šaukti, kad ne taip. Tik pamanykit, jam ir vieversiai čia gieda kitaip nei už trijų dešimčių kilometrų. Tai tik dar vienas įrodymas, kad jo psichika sutrikusi.

Mano pašnekovas, pasakęs šiuos žodžius, nutilo ir kurį laiką kažko lyg ir klausėsi. Matyt, norėdamas įsitikinti savo žodžių teisumu. Paskui, pažvelgęs į laikrodį, pasiteiravo manęs apie autobusą, važiuojantį į miestelį, ir kiek laiko reikės pėdinti iki stotelės. Išgirdęs mano atsakymą, jis skubiai nusivilko baltąjį chalatą ir suvyniojęs jį pasibruko po pažastimi. Atsisveikindamas dar pasakė:

- Jeigu turite drąsos ir nebijote susitepti baltų kelnių, užeikite į tą lūšną ir jūsų nuomonė apie buvusį šeimininką tikrai bus kitokia.

Žinoma, apie šį žmogų, kuri Atgimimo banga išplėšė iš gimtojo lizdo, aš žinojau daugiau negu tas nueinantis sanitaras, nes čia prabėgo mano vaikystė. O ir vėliau dažnai atostogas tame užkampyje praleisdavau. Bet Baltruką (taip jį čia visi vadino) matydavau tik ką nors dirbantį ar pypkiuojantį besiilsinčių vyrų būry. O jo buveinėje, apie kurios keistenybes išgirdau vėliau, būti man niekados neteko. Žinojau ir tai, jog Baltrukas dalyvavo Berlyną šturmuojant, kur, jo žodžiais tariant, buvo tūkstantis pragarų. Kai kas nors apie tai jo paklausdavo, Baltrukas susiimdavo rankomis galvą ir sakydavo:

- Šito, vyruti, geriau manęs neklausk, nes tam apsakyti manoj makaulėj žodžių nėra.

Trumpam jo veidas tarsi ištįsdavo, akys sustingdavo. Tą akimirką tikriausiai vėl išvysdavo siaubą, kuris, matyt, mažumėlę sužalojo ir jo smegenis. Baltrukas buvo įsitikinęs, kad jį iš karo ugnies namo parvedė iš dangaus nusileidę angeliukai, kuriuos jis pavadino kristiniukais. Ir kuo toliau, tuo labiau šituo tikėjo. Visiems pasakodavo, kaip tie mieli padarėliai šoka jo lūšnelėje. Iš savo skurdoko atlyginimo pirkdavo jiems batelius, vaikiškus drabužėlius, žaislus. Taip jis, matyt, dėkojo už suteiktą laimę grįžti į tėvynę, kurioje kaip tikras krikščionis gyveno tiktai šia diena.

Saulė jau pakibo ant tolumoje dunksančio miško medžių viršūnių, o aš vis dar tebeslankiojau aplink sodybą. Pagaliau ryžausi praverti gryčiukės duris, kurios, teisybę sakant, ir nebuvo iki galo uždarytos, nes vos vos kabaliavo ant vieno surūdijusio vyrio.

Iš pradžių nieko nemačiau. Kai akys apsiprato su tenai viešpataujančia amžina prieblanda, pradėjau skirti kai kuriuos daiktus. Vidury aslos, tarp akmenų, buvo sukrautos malkos, tikriau sakant, žagarai. Virš jų kabojo kareiviškas katiliukas. Matyt, čia jis virdavo valgį. Prie vienos sienos ant sutręšusių šiaudų krūvos mėtėsi purvinų skarmalų šūsnys, kur jis miegodavo. Vos neapgraibom eidamas palei sienas ieškojau vietos, kur, anot Baltraus, šokdavo tie kristiniukai. Pakėliau po koja pasipainiojusį daiktą. Tai buvo mažas vaikiškas batelis. Po to aptikau senovinę geležimi apkaustytą skrynelę. Atidariau ir įkišęs ranką apčiuopiau daugybę mažų batelių ir įvairių skudurėlių. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo vaikiški rūbeliai, o tarp jų - didelė balta paklodė, tiesa, jau gerokai suodina. Ant jos, matyt, ir vykdavo mažųjų Baltraus vaiduoklių spektakliai, apie kuriuos jis sakydavo:

- Kad jūs matytumėt, kad matytumėt kaip jie šoka!

Pabandžiau įsivaizduoti, kaip tai galėjo atrodyti.

Vidury aslos dega ugnis. Dūmai graužia akis. Už tos ugnies ant patiestos paklodės sudėti margaspalviai rūbeliai. Liepsna tai įsiplieskia, tai prigęsta, pripildydama gryčiukę įvairiausių judančių šešėlių. O jei dar oras vėjuotas - galima išgirsti visokiausių šlamesių ir ūžesių, kurie Baltrui skambėjo kaip muzika. Paskui visa tai susiliedavo su sapnais, ir rytą pakirdęs Baltrus tvirtai tikėdavo tuo, ką matė ir girdėjo, panirdamas į sapnų karalystę.

Reikia tik stebėtis, kad per tiek metų čia nekilo gaisras. Bet šio būsto šeimininkui šitai visai nerūpėjo, nes jis tikėjo, jog mažieji Dievo bičiuliai saugo jį nuo visokiausių negandų.

Baigęs apžiūrą išėjau į kiemą ir atsisėdau ant sukrypusio, kaip ir pati bakūžėlė, suolelio. Susimąsčiau. Juk šičia praslinko ne vieneri Baltramiejaus metai. Niekas ir niekada nematė jo nusiminusio. Atvirkščiai - jis buvo daug kartų linksmesnis už gražių trobų šeimininkus. Dirbo kolūkyje lauko darbininku. Dirbo ir dainavo, dainavo ir dirbo. Tik kai jam kas primindavo Berlyno šturmą, jo veidas trumpam apsiniaukdavo. Turbūt žmogus, kuriam teko pabūti pragare, grįžęs į šią gryčiukę, išvydo joje rojų. Jis pats yra ne vienam sakęs, kad parėjęs namo kiekvieną savo trobelės rąstą išbučiavo po kelis kartus. Žinoma, senelių namų tarnautojams, kurie buvo matę tą skurdą, neįmanoma suprasti, kas Baltramiejų čia taip traukia. Ir jo pasakyti žodžiai "Kad galėčiau, keliais į tėviškę pareičiau" atrodo ne tik neprotingi, bet net juokingi.

Saulė jau pasislėpė už medžių, bet aukštyn pakilę vyturiai ją tebematė ir giedojo dar garsiau nei pirma. O gal jie matė mane ir manė, kad prie bakūžės sėdi jos šeimininkas, kuriam buvo taip brangi ta gimtinės vyturių giesmė. Netrukus vyturių giesmė nutilo. Virš upelio pakilo vos pastebimas rūkas. Išlindusi iš pamiškių ir pakrūmių lyg katė juodaplaukė laukais sėlino šilta pavasario naktis. Aš vis tebesėdėjau mąstydamas apie žmogaus gyvenimo kelią, kurio pradžia niekados nuo jo paties nepriklauso, bet labai dažnai ir pabaigą nulemia kiti, nes žmogus - ne saulė, kuri užteka rytuose ir visada vakaruose nusileidžia. Paskendęs apmąstymuose apie žemiškąją žmogaus kelio atkarpą, net nepastebėjau, kad jau visiškai sutemo. Vyturių giesmę pakeitė varlių kurkimas ir kiti nakties garsai. Gyvenvietėje lojo šunys ir buvo girdėti muzika. O gal ji sklido iš gryčiukės, kur šoko Baltramiejaus kristiniukai. Nenorėdamas jiems trukdyti ir vejamas nakties vėsos aš patraukiau keliu, kuriuo sanitarai išvežė Baltramiejų, nedavę net gimtinės vyturių pasiklausyti.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]