NAUJOS KNYGOS

Alvydas VALENTA

APIE KNYGAS IR KARAVELES

Jeigu Vaclovas Areima būtų ne poetas ir net ne rašytojas, o tarkime, jūrininkas, tuomet galėtume visai atsakingai pareikšti, kad šis žmogus lygiai gerai jaučiasi ir transatlantinio laivo denyje, ir prie nedidelės karavelės vairo, ir buriuodamas lengva bei grakščia jachta. Tačiau V. Areima vis dėlto ne jūrininkas, o poetas ir rašytojas, tad transatlantinį laivą čia atitiktų romanas, karavelę - apsakymas, o lengvą ir grakščią jachtą - ne mažiau grakšti šio autoriaus poezija.

Šįsyk apie naują V. Areimos "karavelę" - dar spaustuvės dažais kvepiančią apsakymų knygą "Gėlininkė". Visi, matyt, dar prisimename, kad nedidelės greitos karavelės, o ne kokie kiti laivai Kristupui Kolumbui padėjo atrasti Ameriką. Ar padės jos atrasti savąją "ameriką" V. Areimai? Pirmiausia reikėtų konstatuoti, kad V. Areima jokių "amerikų" nė neieško ir, atrodo, niekur nesirengia keliauti, nebent į praeitį, į jaunystę... Tik nereikia manyti, kad ten nebūna štormų - būna, ir dar kokių! Iš pirmo žvilgsnio atrodą nekalti pasiplaukiojimai po užmigusias atminties ir jaunystės aistrų jūras dažnai pareikalauja ne mažiau fizinių ir dvasinių jėgų nei tikrasis žygis per vandenyną tikrosios Amerikos link. Vis dėlto labai jau norisi pastebėti, kad Amerika ir tikrąja, ir perkeltine prasme niekada nebūtų buvusi atrasta, jeigu būtų buvę plaukiojama tik gerai pažįstamais vandenimis ir nesiekiama patirti, kas yra anapus horizonto. V. Areima tuo, kas yra "anapus horizonto", atrodo, pernelyg nesidomi - jis lieka ištikimas pagrindinėms savo kūrybos temoms ar bent jau potemėms: audringa (kartais stipriai alkoholinga) jaunystė, moterys, atsitiktiniai susitikimai ar sutapimai, išsiskyrimai, veikėjų tykantys išbandymai - laiminga pabaiga! Štai apsakymas "Gėlininkė": subrendęs vyras pradeda žaidimą su dvylikos ar trylikos metų mergaite, ši jį įsimyli. Pasakotojas, bėgdamas nuo nepilnametės meilės, išvažiuoja į užsienį. Grįžta atgal į Lietuvą ir randa savo Astą sustiprinto režimo mergaičių internate. Mergina iš internato pavagiama ir nelegaliai išvežama į užsienį. Nesėkmingos paieškos užsienio viešnamiuose, galop - laimingas susitikimas paties pasakotojo nusipirktoje sodyboje. Apsakyme "Pilnaties baimė" savo gyvenimo istoriją skaitytojui išpažįsta vienas mergišius. Alkoholis, moterys, lengvos ir neįpareigojančios pergalės, galop Ilona, ant kurios šitas "lovelasas" užkimba ir kuri, kaip, beje, tokiais atvejais dažniausiai ir atsitinka, jo meilinimąsi atstumia. Nelaimingas atsitikimas Ilonos ir pasakotojo viršininko viloje - ir Ilona apanka. Nepaisant visų pasakojimo veikėjams tekusių išmėginimų, viskas vis dėlto baigiasi laimingai - vestuvėmis arba, kitaip sakant, "happy endu"!

Apsakyme "Kas gerai dega" laimingos pabaigos - nė kvapo. Užtat autorius, pasakodamas apie menininkų orgijas nelegaliame tarybinių laikų viešnamyje, aprašo jas su smulkiausiomis natūralistinėmis (vargu ar šito tikrai reikia) detalėmis.

Vienas labiausiai vykusių kūrinių, mūsų galva, yra "Tą Joninių naktį": kaimas švenčia Jonines - džiaugsmo, jaunystės, meilės šventę - nematantis jaunuolis nori būti su draugais, būti jiems reikalingas, švęsti, džiaugtis, mylėti.

Geriausia autoriui pavyko tie apsakymai, kuriuose neperspaudžiama, nesiekiama laimingos pabaigos ar natūralistinių detalių fiksavimo.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]