TEISĖS NAUJIENOS

Giedrius STOŠKUS

PAGALIAU SULAUKĖME

Jau keleri metai tai sustiprėdavo, tai vėl pritildavo kalbos apie rengiamą socialinių įmonių arba užimtumo įmonių įstatymą. Buvo parengta gana daug tokio įstatymo projektų, tačiau jie vis netikdavo tai vienai, tai kitai suinteresuotai grupei, todėl tikru įstatymu netapdavo. Pagaliau šių metų birželio 1 d. Socialinių įmonių įstatymas buvo priimtas (įstatymo Nr. IX-2251, įsigaliojo nuo 2004 m. birželio 19 d., skelbtas laikraštyje "Valstybės žinios", 2004 m. birželio 19 d. Nr. 96, publikacijos eilės Nr. 3519).

Šio įstatymo priėmimą paskatino tai, kad Lietuvai nuo š.m. gegužės 1 d. įstojus į Europos Sąjungą, buvo panaikintos pridėtinės vertės mokesčio lengvatos neįgaliųjų įmonėms, ir todėl teko greičiau surasti kitokį šių įmonių rėmimo būdą.

Naujasis įstatymas nustato, kam ir kokia tvarka suteikiamas socialinės įmonės statusas, reglamentuoja valstybės pagalbą šioms įmonėms bei darbo santykių jose ypatumus.

Kas gali tapti socialine įmone

Svarbu žinoti tai, kad socialinėmis įmonėmis gali tapti ne tik įmonės, t.y. ne vien tik pelno siekiantys juridiniai asmenys, tokie kaip individualios įmonės, akcinės bendrovės, ūkinės bendrijos ir kt., o ir bet kokie Lietuvoje įsteigti viešieji juridiniai asmenys, tokie kaip viešosios įstaigos, asociacijos, paramos ir labdaros fondai ir kt. Tačiau norint tapti socialine įmone ir pretenduoti į joms numatytą valstybės paramą, reikia atitikti gana daug įstatyme nustatytų reikalavimų, kuriuos aptarsime išsamiau.

Visų pirma būtina atitikti smulkaus ir vidutinio verslo subjektams smulkaus ir vidutinio verslo įstatyme keliamas sąlygas.

Šios sąlygos būtų tokios:

1) įmonėje turi dirbti mažiau kaip 250 darbuotojų;

2) įmonės metinės pajamos negali viršyti 138 mln. Lt arba įmonės turto balansinė vertė negali būti didesnė kaip 93 mln. Lt;

3) įmonė turi būti nepriklausoma nuo kitų smulkiajam verslui nepriskirtinų įmonių, t.y. smulkiajam verslui nepriskirtinos įmonės gali valdyti mažiau kaip 1/4 įstatinio kapitalo.

Kitas socialinėms įmonėms keliamas reikalavimas yra toks: jose turi dirbti ne mažiau kaip 40 proc. darbuotojų, kurių įdarbinimas remiamas socialinių įmonių įstatymu ir tokių darbuotojų negali būti mažiau kaip 4. Išskiriamos tokios minėtų darbuotojų tikslinės grupės:

1) nedirbantys I, II ir III grupių invalidai (nesvarbu, ar jie yra užsiregistravę teritorinėje darbo biržoje, ar ne);

2) ilgalaikiai bedarbiai, kurių nedarbo trukmė nuo užsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos yra ilgesnė kaip dveji metai;

3) asmenys, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus likę ne daugiau kaip penkeri metai, jei nedarbo trukmė nuo užsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos yra ilgesnė kaip vieneri metai;

4) motinos arba tėvai, vieni auginantys vaiką iki aštuonerių metų, jei nedarbo trukmė nuo užsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos yra ilgesnė kaip šeši mėnesiai;

5) asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo laikotarpis buvo ilgesnis kaip šeši mėnesiai, ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jų paleidimo iš pataisos įstaigų dienos yra įsiregistravę teritorinėje darbo biržoje, ir jei šios registracijos trukmė yra ne trumpesnė kaip šeši mėnesiai.

Vyriausybė ar kita jos įgaliota valstybės institucija turi nustatyti specialią tvarką, kaip nuo visų darbuotojų apskaičiuojami 40 proc. išvardintoms grupėms priklausančių darbuotojų. Kol kas tokios tvarkos dar nėra. Įstatymas tik nustato, kad 40 proc. turi būti skaičiuojama nuo vidutinio metinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus.

Visi darbuotojai, išskyrus visų grupių invalidus, priskiriami tikslinėms grupėms vienerius metus po to, kai įsidarbino socialinėje įmonėje. Po to jie laikomi paprastais darbuotojais. Dar viena neįgaliesiems palanki išimtis yra ta, kad jie gali įsidarbinti socialinėje įmonėje prieš tai nebuvę darbo biržoje registruotais bedarbiais. Socialinėje įmonėje įdarbinti neįgalieji privalo pateikti savo invalidumo faktą patvirtinantį dokumentą, o socialinė įmonė pati informuoja darbo biržą, kad ji įdarbino neįgalų darbuotoją. Priimant bet kokioms socialinėms grupėms priklausančius darbuotojus, svarbu žinoti ir tai, kad su šiais darbuotojais negalima sudaryti terminuotos darbo sutarties, kurios galiojimo terminas trumpesnis negu vieneri metai. Taip pat negalima su šiais darbuotojais sudaromose darbo sutartyse sulygti dėl darbuotojų išbandymo, t.y. laiko, per kurį, paaiškėjus, kad darbuotojas prastai dirba, būtų galima atleisti jį iš darbo supaprastinta tvarka.

Trečias reikalavimas nustato, kad socialinės įmonės steigimo dokumentuose (dažniausiai įstatuose ar nuostatuose) turi būti nurodyti jos veiklos tikslai, susiję su išvardintoms tikslinėms grupėms priklausančių asmenų įdarbinimu, jų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimu bei socialine integracija.

Be to, socialinė įmonė negalės daugiau kaip 20 proc. pajamų gauti iš veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinos veiklos rūšių sąrašą. Šį sąrašą turės patvirtinti Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, tačiau kol kas jo dar nėra.

Įstatymo 8 str. 7 d. dar nustato, kad socialinės įmonės statusas nesuteikiamas, jei ketinantis juo tapti juridinis asmuo yra įsiskolinęs savo darbuotojams, turi neatidėtų įsiskolinimų valstybės biudžetui ar socialinio draudimo fondui, taip pat, jei prie prašymo neprideda visų reikiamų dokumentų, kurių reikalaujama labai daug.

Taigi tapti socialine įmone pakankamai sudėtinga. Tiesa, įstatymo 27 str. iki 2004 m. gruodžio 31 d. nustato pereinamąjį laikotarpį. Jo metu neįgaliųjų asociacijų valdomos įmonės bei kitos gamybinės įmonės, kuriose tiek 2003 m. gruodžio 31 d., tiek ir įstatymo įsigaliojimo dieną dirbo ne mažiau kaip 40 proc. bet kurios invalidumo grupės neįgaliųjų, skaičiuojant nuo metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, gali supaprastinta tvarka tapti socialinėmis įmonėmis. Tokiu atveju socialinės įmonės statusas suteikiamas laikinai, iki 2004 m. gruodžio 31 d. Prašymą supaprastinta tvarka tapti socialine įmone būtina pateikti per 3 mėnesius nuo įstatymo įsigaliojimo dienos, t.y. iki š.m. rugsėjo 19 d. Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Deja, nors laiko prašymui pateikti nėra daug, šio straipsnio rašymo metu tokia tvarka dar nenustatyta.

Įstatymas socialinėms įmonėms nustato nemažai įpareigojimų. Jos turi būti parengusios verslo planą bei tikslinėms grupėms priklausančių asmenų socialinių įgūdžių lavinimo bei socialinės integracijos priemonių planą bei vykdyti šiame plane nustatytas priemones. Abu šie planai kartu su daugybe kitų dokumentų turi būti pridedami prie prašymo juridinį asmenį pripažinti socialine įmone. Belieka tikėtis, kad galbūt laikinai neįgaliųjų asociacijų valdomoms įmonėms, kurioms, kaip jau buvo rašyta, bus nustatyta supaprastinta prašymo pateikimo tvarka, iki 2005 m. sausio 1 d. šių planų nereiks parengti. Dar socialinėms įmonėms nustatomos pareigos: saugoti dokumentus, patvirtinančius darbuotojų priklausymą tikslinėms grupėms; kas mėnesį, ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, teikti teritorinei darbo biržai ataskaitas apie tikslinėms grupėms priklausančių asmenų priėmimą į darbą bei atleidimą iš darbo ir apie šių darbuotojų skaičių bei jų dalį tarp visų socialinės įmonės darbuotojų; kas ketvirtį, ne vėliau kaip iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio 25 dienos, o metams pasibaigus - iki kitų metų kovo 1 dienos, pateikti Vyriausybės įgaliotai valstybės įstaigai ataskaitą apie iš visų šaltinių gautą ir panaudotą valstybės pagalbą; naudoti gautą valstybės pagalbą tik pagal jos tikslinę paskirtį ir kt.

Neįgaliųjų socialinė įmonė

Jei socialinėje įmonėje darbuotojai, priklausantys neįgaliųjų tikslinei grupei, sudaro ne mažiau kaip 50 procentų jos metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus ir iš jų I ir II grupės invalidai - ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, tokiai socialinei įmonei papildomai gali būti suteikiamas neįgaliųjų socialinės įmonės statusas. Neįgaliųjų socialinė įmonė turi visas socialinės įmonės teises ir pareigas, be to, ji gali gauti ir papildomą valstybės pagalbą.

Valstybės pagalbos rūšys

Visoms socialinėms įmonėms įstatymas nustato tokias tris teikiamos pagalbos rūšis:

1) darbo užmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų dalinė kompensacija;

2) subsidija darbo vietoms įsteigti, neįgalių darbuotojų darbo vietoms pritaikyti ir jų darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti;

3) subsidija tikslinėms grupėms priklausantiems darbuotojams mokyti.

Neįgaliųjų socialinėms įmonėms, be išvardintųjų, yra numatytos dar 3 papildomos valstybės pagalbos rūšys:

1) subsidija neįgalių darbuotojų darbo aplinkai, gamybinėms ir poilsio patalpoms pritaikyti;

2) subsidija papildomoms administracinėms ir transporto išlaidoms kompensuoti;

3) subsidija asistento (gestų kalbos vertėjo) išlaidoms kompensuoti.

Konkrečias valstybės paramos socialinėms įmonėms rūšis aptarsime vėlesniuose žurnalo numeriuose.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]