JUBILIEJAI

Gražina SIDEREVIČIENĖ

BUVAU, ESU IR LIKSIU PATRAKUSI

Niekas taip nemoka linksmintis ir džiaugtis kaip vienam rately susispietusios moterys. Nepagalvokit, kad išgirsite apie garsų Lietuvoje moterų žvaigždžių klubą, kurio pavadinime puikuojasi trys šešetukai. Kalbu apie kauniškį moterų vokalinį ansamblį, garsėjantį ne tik nuolat organizuojamais koncertais vaikų ir senelių globos namuose, pensionuose ir, žinoma, bažnyčiose, bet ir mažomis nuotaikingomis šventėmis.

Netilo dainos ir smagus moterų juokas vieną kovo pabaigos vidurdienį. Tą dieną pirmą brandesnį jubiliejų šventė visų nenuorama vadinama Marija Saladžiuvienė. Pati jubiliatė daugiau panaši į ketvirtą dešimtį įkopusią jauną moterį, kurios darbai, vargai ir viltys vis dar laukia savo išsipildymo valandos. Taip ji ir jaučiasi, ir aplinkiniai tokią mato. Ne vienas stebisi: negali būti, dar ne metas švęsti gimtadienį, nuo kurio viršukalnės dažnas gręžiojasi atgal. Marija tik juokiasi, kad bendradarbiai iš "Medijos" ją laiko kur kas jaunesne. Ir priduria, kad ir pati jaučiasi kur kas jaunesnė. Kur glūdi tos jaunystės ir geros nuotaikos šaknys? Juk darbas prekybos centre - ir dar pardavėja - tikrai alina, atsipūsti nėra kada. Anot jubiliatės: "Vis ant kojų ir ant kojų, net žmoniškai pavalgyti nėra kada". Ir dar kartą priduria: "Bet aš nesiskundžiu, visą gyvenimą buvau, esu ir turbūt liksiu nenuorama". Iki šiol visos ligos ją lenkia, tad pas gydytojus traukia tik tada, kai reikia tvarkyti "Sanitarinę knygelę".

Kalbamės, žarstome juokus ir kaip daugelis grįžtame į vaikystę. Marija - kaunietė. Prastas regėjimas nuo vaikystės, bet pirmoje klasėje bandė mokytis reginčiųjų mokykloje. Deja, nieko gero iš to neišėjo, tad 1962 metais atsidūrė Kauno silpnaregių internatinėje mokykloje. Reikėjo išmokti brailio raštą, tad vėl - į pirmąją. Klausiu, ar prisimena pirmąjį išmoktą eilėraštį. Marija vėl prapliumpa juokais: "Žinoma, tik ne mokykloje, o darželyje. Lankiau bendrą darželį, specializuotų dar nebuvo". Ir deklamuoja kaip maža mergytė:

Pirmą kartą į darželį

Su lėle aš atėjau.

Kai paprašė jos Raselė,

Aš liežuvį kyšt tuojau.

Šiandien gėda prisiminti,

Kad buvau aš atžari.

Mes daržely užauginti -

Ir vaikučiai mes geri.

Grįžtame prie mokyklos reikalų. Čia, kaip ir darželyje, linksma, guvi, amžinai nenustygstanti mergytė buvo tikras galvos skausmas auklėtojoms, mokytojams ir, be abejo, mamai. Nutrūktgalvė, kaip pati sako, kartais tiesiog nevaldoma, greita įsivelti į peštynes. Didžiausi jos draugai - berniukai, bet ir jiems dažnokai kliūdavo - ne vienas ir mėlynes nuo padūkusios mergiotės užsidirbdavo. Mokyklinių portfelių mama nespėdavo pirkti. Šie dažniausiai nukentėdavo čiuožiant nuo kalniuko - portfelis vietoj slidžių ar rogučių atrodė viena smagiausių pramogų. Mama, žinodama dukters neramų būdą, po pamokų strimgalviais bėgdavo pasitikti dukros, kad ši neiškrėstų kokios nors šunybės.

Nepaisant viso to, Marija smagiai įsisuko į meno saviveiklos sūkurį: dainavo, vaidino, šoko. Silpnaregių mokykloje nebuvo mažųjų šokių ratelio, tad choreografė Stasė Sinkevičienė (tada dar Akonytė) rengė su Marija solinius šokius. Iš vaidmenų, sukurtų dramos ratelyje, labiausiai įsiminė Mikrobo personažas. Po to jai lipte prilipo "Mikrobo" pravardė.

Lyg būtų maža dainų, šokių, vaidinimų, susidomėjo šaškėmis. Daugelis stebėjosi, kaip tokia neramuolė sugeba valandų valandas išsėdėti prie šaškių lentos. Marija įrodė, kad tai ne atsitiktinumas - ši sporto šaka ją lydėjo gerą ketvirtį amžiaus. Vėliau ištekėjo, pagimdė du sūnus - Andrių ir Remigijų, tad mėgstamą užsiėmimą teko pamiršti. Nebeliko laiko išvykoms su komanda, reikėjo auginti ir auklėti vaikus.

Nors ir būtų keista, su vyru Edvardu, taip pat silpnaregiu, sugyvena ramiai ir taikiai. Andrius, kaip pokštauja Marija, - tarsi iš akių luptas jos vaikas, paveldėjęs ne tik veido bruožus, bet ir nenustygstantį charakterį. Remigijus, atvirkščiai, atsigimęs į tėvą. Tėvelis irgi ne iš tyliųjų, ramiųjų. Taigi niekas nesistebi, kai dvylikametis Remigijus pokštauja laipiodamas po medžius ir jų šakas puošia ne kuo kitu, o tualetinio popieriaus puokštėmis. Smagus gyvenimėlis, tiesa?

Marija prisimena ir kitokias dienas. Beveik penkerius metus teko slaugyti itin sunkia ateroskleroze sergantį tėvą. Mažutė, smulkutė mergina ne tik kilnojo patalan atgulusį tėvą. Teko nešioti ir į vonią, maudyti, prausti, maitinti. Mylinti dukra, jautri kitų skausmui moteris, ir pati kentėjo, tačiau stengėsi to neparodyti. Ši ištvermės pamoka užgrūdino visam gyvenimui.

Todėl ir nesistebi, kai Marija Saladžiuvienė sako puikiai sutarianti ir su vyru, ir su vaikais. Moka ir palepinti, ir kai būtina - savo motinišką valdžią parodyti. Ji įsitikinusi, kad niekada ir niekam nereikia nusileisti, jeigu žinai, kad esi teisus. Ir neprarasti vilties. Labai darbšti, greitai susiorientuojanti moteris, nenuleido rankų netekusi darbo LASS Kauno įmonėje. Su grupe tokių pat aklųjų ir silpnaregių įsidarbino restorane "Laukinis arklys" ir ten triūsė trejus metus. Dirbtų iki šiol, jeigu visi silpnaregiai nebūtų buvę atleisti, įkalbėti padaryti tai "savo noru". Teko ieškotis kitos darbo vietos. Taip atsidūrė "Medijoje". Niekuo nenusileidžia regintiesiems - sukasi kaip vijurkas, o atlyginimas kaip visų - minimalus. Žinoma, romantikos čia nedaug - juodas sunkus darbas, bet Marija šypsosi: "Gyventi galima". Nuotaiką praskaidrina gera šeimyninė atmosfera ir, aišku, valandos su moterų vokaliniu ansambliu. Jos pačios skaidriausios ir maloniausios. O padūkimas gerąja prasme padeda ir prisitaikyti, ir nedejuojant išgyventi. Su tokiomis moterimis ir įvairialypėje Europos Sąjungos šeimoje nepražūsime.

Tokio mokėjimo džiaugtis gyvenimu, atkaklumo siekiant tikslo linkėčiau ne tik pirmą "apvalų" jubiliejų švenčiančiai Marijai, bet ir visiems neregiams bei silpnaregiams.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]