NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

SU ELGETOS KREPŠIU PER ISTORIJĄ


Šį straipsnį išprovokavo (nebijome to žodžio) vienas įdomus faktas, užfiksuotas Vilniaus praeities tyrinėtojo Antano Rimvydo Čaplinsko veikalo "Valdovų kelias" pirmojoje knygoje "Rūdninkų gatvė". Pasakodamas apie Vilniaus amatininkų cechus autorius pastebi, jog tarp įprastų batsiuvių, siuvėjų, duonos kepėjų ar barzdaskučių cechų buvo ir vienas gana egzotiškas - elgetų brolija. 1636 m. jos statutą patvirtino Lietuvos didysis kunigaikštis Lenkijos karalius Vladislavas Vaza. Elgetų brolija rengdavo sueigas, turėjo keturis vyresniuosius, joms vadovavusius. Sueigos vykdavo kartą per mėnesį. Jose kiekvienas elgeta turėdavo į taupyklę įmesti po grašį (už grašį tada buvo galima nusipirkti du gaidžius). Už surinktus pinigus brolija kasmet užpirkdavo dvejas mišias: vienas - už geradarius, dalinančius išmaldas, kitas - už mirusius savo brolijos narius. Elgetų cecho nariai privalėjo dalyvauti pamaldose. Be pateisinamos priežasties cecho narys, nedalyvavęs pamaldose, mokėdavo baudą. Cecho vyresnieji turėjo visų gatvės elgetų sąrašus, stebėdavo, kaip gyvena brolijos nariai. Darbingi neturėjo teisės elgetauti. Jiems surasdavo jų galimybes atitinkantį darbą. Mirusį elgetą laidojo brolijos lėšomis. Į Vilnių iš kitur atvykę elgetos neturėdavo teisės prašyti išmaldos, kol nepasirodydavo vyresniesiems. Šie atvykėlius ištardydavo ir tik tada, jeigu būdavo reikalas, duodavo leidimą elgetauti. Vyresnieji turėjo stebėti, kad brolijos nariai negirtautų, nedainuotų nepadorių dainuškų. Buvo draudžiama moterims su vaikais voliotis gatvėje, graudinti praeivius, atvirai rodyti suluošintas pūliuojančias rankas ar kojas. Nariai, nepaklusę šioms taisyklėms, turėdavo mokėti baudą. Cechas turėjo savotiškus žandarus - botagininkus, jiems buvo pavesta vyti netikrus elgetas ir bausti nepaklusniuosius.

XXI amžiaus pradžioje Lietuvoje nebeliko amatininkų cechų, jų statutų, bet vis dar tebėra elgetų. Kaip ir į kokias bendrijas jie susibūrę, paliksime tai aiškintis sociologams ir etnografams. Mus sudomino kitas klausimas: ar Lietuvoje dar elgetauja aklieji? O jeigu elgetauja, tai kaip tai daro? Norėdami tai sužinoti, kreipėmės į visų penkių LASS regioninių organizacijų darbuotojus ir vadovus. Labai glaustai jų atsakymus galima būtų apibendrinti taip: kiekvienos LASS regioninės organizacijos teritorijoje esama keleto žmonių, kurie gyvenimui prasimano elgetaudami, tačiau šiaip jau aklųjų ši profesija (o tai iš tikrųjų kažkada buvo profesija) pernelyg nežavi ir išmaldos jie prašo retai. Žinoma, kaip jau sakėme, visada atsiranda išimčių.

LASS Klaipėdos ir Telšių apskričių tarybos pirmininkė N. Klepikienė: "Vieną tikrai turime. Žmogus dirbo mūsų įmonėje, buvo gavęs gerą naujos statybos butą. Butą kažkaip sugebėjo prarasti, išvažiavo gyventi į Kintus. O Kintai klaipėdiečiams - tai kaip vilniečiams Didžiasalis... Tai ne bet koks, o turtingas "ubagas": nusipirko mašiną, turi vairuotoją, šis jį vežioja elgetauti. Daugiausia elgetauja kaimuose, prašo maisto produktų. Turi tris vaikus. Būdavo, vaikų neleidžia į mokyklą, kad jį, aklą, lydėtų. Žmonės duoda aklam elgetai, juo labiau, kad turi ir mažų vaikų - jų gailisi. Mūsiškis elgetauja ir prie bažnyčių, bet labiau mėgsta kaimus - į miestą nevažiuoja. Paramos iš LASS neprašo, užsidirba, atrodo, pakankamai. Daugiau pačioje Klaipėdoje elgetaujančių nėra. Buvo pora, kuri elgetaudavo prie bažnyčių, bet jau numirė. Vienas girtuoklis kartais atsisėda, bet jis elgetauja, kad galėtų išgerti. Prieš keliolika metų buvo vienas tikras - elgeta iš pašaukimo! Jis mums tiesiai ir sakydavo: "Darykite, ką norite, aš vis tiek ubagausiu". Sėdi, būdavo, ant cemento žiemą vasarą - nei jam šalta, nei serga. Pabandykite pasėdėti šitaip jūs! Kokia turi būti organizmo stiprybė? Kartais imu manyti, kad tie žmonės Dievo siųsti."

LASS Kauno ir Marijampolės apskričių tarybos pirmininkas S. Babonas: "Ką laikysime elgetavimu? Jeigu žmogus Laisvės alėjoje groja pasidėjęs kepurę, tai elgetavimas ar jo darbas? Kiti elgetauja primityviau. Kauniečiams jokia paslaptis - mūsų organizacijos narė prekybos centre pasikabina kortelę, kad akla, ir elgetauja. Žmonės primeta monetų. Dar tarybiniais laikais Kaune gyveno žmogus, kuriam elgetauti buvo smagu. Specialiai jam duoda geresnį darbą, o jis vis tiek nueina elgetauti. Kad elgetautų aklieji, nepriklausantys mūsų organizacijai, neteko girdėti - būtume vis tiek "pasigavę". Yra abejotinų aklųjų. Vienas toks Laisvės alėjoje elgetauja užsidėjęs juodus akinius. Neaiškus tipas."

Anot S. Babono, nors yra tik po vieną ar du žmones, galima išskirti tris elgetaujančių aklųjų tipus: grojantys, primityviai prašantys išmaldos ir abejotini aklieji.

LASS Vilniaus ir Alytaus apskričių tarybos socialinio darbo koordinatorė L. Orlova, paprašyta pasidalinti mintimis ir pastebėjimais apie elgetaujančius akluosius, atsakė šitaip: "Yra gyvenančių nakvynės namuose, geriančių, nedirbančių, bet demonstratyviai elgetaujančio bent aš nesutikau". L. Orlovos kolegė Z. Vaisiūnienė vadovauja LASS Vilniaus miesto ir rajono organizacijai - daugiau nei 500 žmonių. Didžioji jų dalis - pensininkai, daugelis gyvena iš tikrųjų skurdžiai, bet elgetaujančių ir iš jų, atrodo, nedaug.

"Viena moteris pati prisipažino, kad sėdėdavo prie Aušros Vartų, važinėdavo po atlaidus ir elgetaudavo. Yra vienas, kuris apsimeta akluoju. Niekur neužfiksuota, kad jis turėtų invalidumo grupę. O daugiau nelabai žinau."

Panevėžyje, kaip sakė LASS Panevėžio ir Utenos apskričių tarybos pirmininkas A. Vilimas, yra keli žmonės, kurių pragyvenimo šaltinis - konteineriai, tačiau rankų ištiesę jie nestovi, išmaldos neprašo.

"Du tokius tikrai žinau. Abu mūsų sąjungos nariai. Vienas ilgą laiką dirbo mūsų įmonėje, už girtavimą atleistas. Gauna nemažą pensiją, tačiau gal šiek tiek sutrikęs intelektas. Gavęs pinigus, ateina į valgyklą, užsisako šašlykų, alaus. Išleidžia per savaitę, o tada eina prie konteinerių. Prieš kelerius metus paties sutikimu turėjo globėją. Globėja paimdavo pinigus ir duodavo savaitei tam tikrą sumą. Per kelias dienas išleido, paprašė daugiau. Globėja nedavė, tada apkaltino, kad paėmė jo pinigus. Pati globėja atsisakė globoti. Antrasis įmonėje nedirbęs, yra mūsų narys. Pensija nedidelė, kartais gauna iš mūsų pašalpą. Žmogus ne alkoholikas, stengiasi, ieško atsitiktinių darbų. Augęs vaikų namuose, todėl nesugeba susitvarkyti su savo gyvenimu ir su savo pinigais: visiems geras, visiems draugiškas, su visais viskuo dalijasi."

Šiauliuose aklųjų elgetavimas irgi nepopuliarus. Anot apskričių tarybos pirmininko A. Navickio, kelios moterėlės prie bažnyčių pasėdi, bet "profesionalių" elgetų nėra.

Taigi, kaip matome, aklųjų elgetavimas tampa vis nepopuliaresnis, beveik jau nyksta. Drįstume manyti, kad per visus beveik aštuoniasdešimt organizuoto aklųjų sąjūdžio metų jis niekada nebuvo labai populiarus, nors, be abejo, elgetaujančių aklųjų atsirasdavo. Matyt, esame pernelyg išdidūs, kad sėdėtume ant šventoriaus ar pasikabinę ubago krepšį eitume per žmones. Beje, apie aklųjų išdidumą: pasklaidžius pirmųjų Kauno aklųjų instituto auklėtinių prisiminimus, į akis krinta vienas įdomus dalykas: tamsiems beraščiams kaimo vaikams, kiek paragavusiems mokslo ir praprususiems, per ankštas pasidarė instituto rūmas, pernelyg sprangi valdiška, tegu ir iš kilniausių paskatų veltui duodama duona. Savo gyvenimą, savo ateitį jie norėjo kurti savo pačių rankomis.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]