GYVENIMO AKTUALIJOS

Daina VITKAUSKIENĖ

AKLŲJŲ IR SILPNAREGIŲ REABILITACIJA


Praėję 2003 metai buvo paskelbti žmonių su negalia metais. Tiek visuomeninės organizacijos, tiek žiniasklaida bandė atkreipti visuomenės dėmesį į žmogų su negalia, ieškojo būdų, kaip jam padėti spręsti iškilusias problemas. Metai praėjo, o žmonės su negalia gyvena toliau.

Manoma, kad psichologiškai viena iš sunkiausių negalių yra regėjimo netekimas. Žmogui netekus regėjimo iškyla begalės problemų norint sugrįžti į visavertį gyvenimą, atrasti savo vietą visuomenėje. Pirmiausia svarbu nukentėjusiajam suteikti medicininę pagalbą, po pirminio gydymo reikalinga reabilitacija. Bėgant laikui, kiekvienam neregiui ar silpnaregiui būtinos medikų konsultacijos ir palaikomoji reabilitacija, kad žmogus jaustųsi visapusiškai sveikas ir stiprus, nes akies organas - neatsiejama žmogaus organizmo dalis.

Gargždiškis Jonas Bukauskas, anksčiau kreipęsis į medikus dėl regos sutrikimo ir neseniai gavęs II-ąją invalidumo grupę, su kelialapiu atvyko į poilsio namų "Baltija" reabilitacijos centrą, esantį Palangoje, Dariaus ir Girėno 20. Ši gydymo įstaiga, vienintelė Lietuvoje, jau nuo 1997 metų priima akluosius ir silpnaregius, turinčius I-ąją ir II-ąją invalidumo grupes. Ligoniai su regėjimo negalia dažniausiai atvyksta reabilitacinio gydymo ir palaikomosios reabilitacijos. Poną Joną konsultavo ir gydė kvalifikuota okulistė Regina Mačiulienė, jam pritaikė šviesos terapiją vieninteliu tokiu aparatu Lietuvoje. Gydytoja pripažįsta, kad sugrąžinti prarastą regėjimą beveik neįmanoma, tačiau reikia visomis įmanomomis priemonėmis išsaugoti tai, kas yra likę. Ligonis lankėsi aklųjų ir silpnaregių reabilitacijos kabinete. Čia aš, tifloreabilitologė Daina Vitkauskienė, supažindinau su kabinete sukauptomis kompensacinėmis priemonėmis, aptarėme jų pritaikymą neregio gyvenime ir būdus joms įsigyti. Ligonis centre lankėsi pirmą kartą, o reabilitacijos centras įsikūręs originaliame "Vyturio" viešbutyje, tad teko nemažai laiko skirti orientacijai ir mobilumui. Pastatas pakankamai painus ir gerai matančiam, tačiau, suteikus papildomą informaciją, atkreipus dėmesį į pagrindinius orientyrus ir pasinaudojus spalvinga stambiu šriftu pateikta rašytine informacija kiekviename aukšte, ligonis po kelių dienų jau gerai orientavosi ir savarankiškai vaikščiojo. Su ligoniu kalbėjomės apie jam rūpimas socialines aklųjų ir silpnaregių problemas, LASS tikslus ir siekius, aptarėme jo regos sutrikimą ir galimas tolimesnes pasekmes. Anksčiau dirbusios tifloreabilitologės Danutės Balčiūnienės dėka kabinete sukaupta daug tiflologinės literatūros, tad ponui Jonui pasiūliau paskaityti jį dominusios literatūros.

Poilsio namų “Baltija”reabilitacijos centras “Vyturys”

Garbaus amžiaus Veroniką Pečelionienę pasitikau registratūroje. Jau devynioliktus metus dirbdama ir bendraudama su neregiais, žinau, kad pirmiausia žmogui svarbu saugiai jaustis ir žinoti, kad jis nėra paliktas vienas likimo valiai svetimoje aplinkoje. Nors moteris centre lankėsi ne pirmą kartą, tačiau turėdama tik išlikusį regos pojūtį pradžioje orientavosi blogai. Įvertinant visas kliūtis ir orientyrus, teko kartu keliauti iki valgyklos, gydytojų ir procedūrų kabinetų, vėliau viską aptarėme žodžiu, o po kelių dienų ligonei pasiklydus, sudarėme naują maršrutą ir vėl mokėmės saugiai pasiekti masažo kabinetą. Labai padeda neregiams, ir ne tik jiems, ryškiai geltonai nudažyti pirmasis ir paskutinis laiptelis, iškiliais cento dydžio rutuliukais pažymėti laiptinių turėklai bei lifto mygtukai, dideliais reljefiniais skaičiais parašyti kambarių numeriai, tamsiuose koridoriuose įsižiebiančios lempos, pastato fasadiniame ir vidiniame kiemuose įrengti saugūs nuolydžiai, iškilus orientyras. Daug talkininkavo, negailėjo idėjų rašant projektą apie centro pritaikymą neregiams anksčiau dirbusi tifloreabilitologė Danutė Balčiūnienė.

Silpnaregis Edmundas Kairaitis centre lankėsi antrą kartą. Jauno amžiaus, komunikabilus vyras centre orientavosi gerai, jį domino kiti dalykai. Atnaujintame aklųjų ir silpnaregių reabilitacijos kabinete jis kruopščiai peržiūrėjo neregių kompensacines priemones neregiams: lupas, televizinį skaitymo aparatą, garsinės informacijos perteikimo priemones. Pasirūpino laisvalaikiu - į savo kambarį išsinešė magnetofoną įgarsintoms knygoms skaityti ir kelias Aklųjų bibliotekoje įgarsintas knygas. Ligoniams galiu pasiūlyti paskaityti reginčiųjų raštu parašytų neregių knygų, knygų brailio raštu bei žurnalą "Mūsų žodis" reginčiųjų ir brailio raštu. Laimėto projekto dėka aklųjų reabilitacijos kabinete puikuojasi ir naujausios kompiuterinės technologijos neregiams. Įsigijome muzikinį centrą su MP3 sistema ir jau galime klausytis knygų, įrašytų kompaktiniuose diskuose, turime kompiuterį su dideliu monitoriumi, pritaikytą darbui silpnaregiams ir neregiams. Aklųjų sąjunga talkino instaliuojant didinimo ir garso sintezavimo programas. Dabar neregys, atvykęs į reabilitacijos centrą ir šiek tiek mokėdamas dirbti kompiuteriu, bet kada gali juo pasinaudoti, naršyti internete, peržiūrėti savo paštą. Aišku, kad kompiuteriu dirbs ne kiekvienas, tačiau stengiuosi visiems pademonstruoti jo privalumus. Atsižvelgdama į žmogaus amžių ir poreikius, galiu ligoniams pasiūlyti pasimokyti brailio rašto, orientacijos ir mobilumo, buitinės reabilitacijos. Suteikiama metodinė pagalba ir neregio šeimos nariams.

Nėra kada neregiams nuobodžiauti ir laisvu metu. Kai nusibosta vaikščioti pajūriu, galima pažaisti stalo žaidimų, pritaikytų neregiams: čia rasite šaškes, šachmatus, domino, įvairių dėlionių. Neregiai dažnai organizuoja šokių vakarus, literatūrines popietes, aktyviai dalyvauja LASS meno kolektyvų koncertuose, puikiai integruojasi į socialinę aplinką, neretai būna geri reginčiųjų vedliai. Integruojasi neregiai ir į reabilitacijos centro dirbančiųjų kolektyvą. Šiuo metu dirbame dviese, turintys regėjimo problemų: tai aš ir masažuotojas Romanas Butylkinas.

Aklųjų reabilitacijos kabinetu ir jame esančiomis priemonėmis visada domisi centro svečiai, nes čia galima rasti daug kalbančių, grojančių ir šiaip nematytų daiktų: baltųjų lazdelių, brailio raštu rašančią mašinėlę, apšviečiamą gaublį ir t.t. Pusvalandžio viskam apžiūrėti tikrai būna per maža.

Į reabilitacijos centrą atvažiuoja labai įvairių žmonių: jaunų ir pagyvenusių, nematančių ir silpnaregių, turinčių šią negalią seniai ar netekusių regėjimo prieš mėnesį. Kiekvienas dar atsiveža savo bagažą: vienas - ligas, kitas - šeimynines problemas, trečias - vienatvę ir t.t. Tačiau iš centro kiekvienas išvyksta sustiprėjęs, pailsėjęs, įgijęs žinių ir pasitikėjimo savimi, susiradęs naujų draugų, ir, jei po metų ligonis grįžta vėl, - vadinasi, čia jam patiko. Taip būtų galima baigti šį pasakojimą apie neregių reabilitaciją, tačiau neramina vienas dalykas. Akivaizdu tai, kad vis mažiau ligonių. Teoriškai kiekvienas, turintis I-os ir II-os grupės invalidumą neregys, gali pasinaudoti teise gauti kelialapį ne dažniau kaip kartą per metus, deja, praktiškai tai įgyvendinti darosi vis sunkiau. Palaikomajai reabilitacijai kelialapius per LASS platina "Baltijos" reabilitacijos centras, tačiau didžiausia kliūtis yra gauti ligonių kasų pažymas ir pinigus. Reikėtų tiek LASS, tiek reabilitacijos centro vadovams sėsti prie apskrito stalo su Vyriausybės atstovais ir kartu spręsti iškilusias problemas, tokias svarbias kiekvienam neregiui.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]