RENGINIAI

JUOZAPAS KAIRYS

JAI TRISDEŠIMT


Ji kalba drąsiai, nenuleidžia akių, neslepia savo amžiaus. Sako: "Man jau trisdešimt". Ji nesivaržo - galbūt todėl, kad ją pažįstu nuo pat gimimo. Tai buvo 1974 m. birželio 29 diena, kai ji, pradėdama savo gyvenimą, labai stengėsi patikti ne tik man, bet ir visiems, ją stebėjusiems žmonėms. Norėjo žavėti visus savo mokėjimu dainuoti, deklamuoti, groti įvairiais muzikos instrumentais, šokti, žaisti lietuvių liaudies žaidimus, stebinti savos kūrybos eilėmis ar prozos dalykėliais, dainomis ar instrumentinėmis pjesėmis, rodyti savomis rankomis drožtus, karpytus, lipdytus, pieštus, pintus, megztus, tekintus darbelius. Su ja esu susitikęs jau šešiolika kartų ir niekuomet, būnant kartu, neteko nuobodžiauti. Nors kartais tekdavo ir nuliūsti ar susimąstyti dėl pasitaikydavusio jos nuovargio, bet dažniausiai su ja laiką praleisdavau džiaugdamasis. Mano amžius neleidžia būti lygiaverčiu jos partneriu, bet aš tikiuosi, kad mano ir jos šių metų susitikimas yra toli gražu ne paskutinis.

Geneologinis medis. Jos prosenelė - 1926 m. gimusi Lietuvos aklųjų sąjunga, senelė - 1930 m. pradėjusi veiklą Lietuvos akliesiems globoti draugija, motina - nuo 1944 m. veikusi Lietuvos aklųjų draugija. Prosenelis, senelis ir tėvas dokumentuose įrašyti taip: "Aklųjų ir silpnai matančių žmonių noras save išreikšti dainuojant, deklamuojant, grojant, šokant, rodant savo rankdarbius, literatūrinės ir muzikinės kūrybos vaisius. Jos pačios vardas - apžiūra. Pasiduodant feminizacijos mados reikalavimams vardas pailgėjo ir tapo: "Apžiūra-konkursas".

Šį kartą mano susitikimą su čia jau įvardyta "ypata" tvarkė LASS centro tarybos socialinės ir kultūros reikalų komisijos 2004 02 12 posėdyje protokoliniu nutarimu patvirtinti nuostatai "Aklųjų ir silpnaregių meninės saviraiškos dienos-2004" (LASS rajonų organizacijų 16-oji meno mėgėjų apžiūra-konkursas).

Klausytojų širdis graudino dainininkų iš Kėdainių romansai

Prieš trisdešimt metų, po pirmosios LASS meno mėgėjų apžiūros, aštuntajame 1974 m. "Mūsų žodžio" numeryje kompozitorius V. Paltanavičius ir žurnalistė B. Vėlyvytė rašė: "Dalyvauti saviveikloje - tai kultūringai praleisti laisvalaikį, pasižmonėti, koncertuojant ugdyti savo meninį skonį, ir, kas ypač svarbu aklajam ar silpnaregiui, išmokti pasitempti, išmokti laisvų judesių."

Vertindami ir žvelgdami į ateitį, minėti autoriai tame pačiame "Mūsų žodžio" numeryje taip rašė: "Pirminių organizacijų darbuotojai privalo sudominti saviveikla kiekvieną akląjį ar silpnaregį, turintį gabumų scenai, ieškoti jų kaimuose, suburti į ratelius. Darbas, žinoma, nelengvas, kai smuikininkas gyvena viename rajono kampe, o akordeonininkas - kitame. Bet įvykusi respublikinė apžiūra įrodė, jog tai įmanoma ir net gilią vagą išarti galima."

Ir po trisdešimties metų galima tvirtai pasakyti, jog ten, kur neregių menine saviraiška domisi rajoninių organizacijų pirmininkai, ten aklųjų ir silpnaregių pasiekimai žinomi ne vien jiems patiems, ne vien neįgaliųjų organizacijų nariams, bet ir gana didelei visuomenės daliai. Apie tai kalba "Kronikos" eilutės kiekviename "Mūsų žodžio" numeryje. Kai apžiūros koncertuose susitinki su meninės saviraiškos kolektyvais ar pavieniais atlikėjais, apie kurių darbus esi skaitęs žurnale, jie tampa lyg ir labiau pažįstami, artimesni. Vertinimo komisijos nariai džiaugiasi pastebėję pažangą Akmenės, Jurbarko, Kretingos, Šilutės, Utenos ar Varėnos atstovų programose. Viltingai nuteikia naujai susikūrę ar atgimę Jonavos, Kaišiadorių, Molėtų, Raseinių ar Vilkaviškio LASS rajonų organizacijų meno mėgėjų būreliai. Gera, kad dalyvavimo meninėje saviraiškoje reikalingumą nuolatos įrodinėja Anykščių, Biržų, Kelmės, Kėdainių, Mažeikių, Marijampolės, Pasvalio, Plungės, Prienų, Radviliškio, Rokiškio, Skuodo, Tauragės, Telšių, Trakų, Ukmergės, Zarasų rajonų žmonės su regėjimonegalia. Vis tebekirba kirminėlis: Alytus - vienintelis apskrities centras, kurio rajoninei organizacijai trūksta kadaise buvusios geros neregių meninės saviraiškos. Aktyvesnio meno mėgėjų sąjūdžio nejaučiame Ignalinos, Joniškio, Kauno, Kupiškio, Lazdijų, Pakruojo, Panevėžio, Šakių, Šalčininkų, Šiaulių, Šilalės, Širvintų, Švenčionių, Vilniaus rajonuose.

Varėnos “Dobilo” muzikantai nenustygo ir ant scenos, ir užkulisiuose1974 metais vykusi LAD rajoninių organizacijų apžiūra vyko vietose ir surinko 300 saviveiklininkų, iš jų - 180 suvažiavo į Kauną, į respublikinę apžiūrą. Šiais metais varžėsi 406 meno mėgėjai, iš jų - 254 turėjo regėjimo negalią. Jie sudarė 62,5 proc. visų dalyvių.

Kad skaitytojams būtų aiškiau, ką LASS apskričių organizacijos nuveikė globodamos aklųjų ir silpnaregių meninę saviraišką per praėjusius dvejus metus, pateikiame kai kuriuos skaičius iš 2002 ir 2004 metų apžiūrų.

LASS Kauno ir Marijampolės apskričių organizacija. 2002 m. - 65 dalyviai, iš jų - 48 su regėjimo negalia. Net šešiuose rajonuose meno saviraiškos nebuvo. 2004 m. - 90 dalyvių, iš jų - 62 su regėjimo negalia. Nekoncertavo tik dviejų rajonų meno saviraiškos mėgėjai.

LASS Klaipėdos ir Telšių apskričių organizacija. 2002 m. - 95 dalyviai, iš jų - 64 su regėjimo negalia. Koncertavo visų rajonų meno saviraiškos mėgėjai. 2004 m. - 88 dalyviai, iš jų - 61 su regėjimo negalia. Trūko tik Klaipėdos rajono, nes meno vadovas tuo metu buvo išvykęs į JAV.

LASS Panevėžio ir Utenos apskričių organizacija. 2002 m. - 105 dalyviai, iš jų - 79 su regėjimo negalia. Trūko trijų rajonų. 2004 m. - 106 dalyviai, iš jų - 51 su regėjimo negalia. Trūko trijų rajonų.

LASS Šiaulių ir Tauragės apskričių organizacija. 2002 m. - 94 dalyviai, iš jų - 65 su regėjimo negalia. Trūko keturių rajonų. 2004 m. - 72 dalyviai, iš jų - 46 su regėjimo negalia. Trūko tų pačių keturių rajonų.

LASS Vilniaus ir Alytaus apskričių organizacija. 2002 m. - 46 dalyviai, iš jų - 33 su regėjimo negalia. Trūko penkių rajonų. 2004 m. - 50 dalyvių, iš jų - 34 su regėjimo negalia. Nekoncertavo 6 rajonų organizacijų meno saviraiškos mėgėjai.

Šiais metais nebuvo privalomos rankdarbių parodos. Tad Klaipėdos ir Telšių bei Šiaulių ir Tauragės apskričių LASS nariai savo darbelių nerodė. Savo sugebėjimus demonstravo 26 rankdarbių mėgėjai - 15 iš LASS Panevėžio ir Utenos organizacijos ir 11 - iš kitų LASS regioninių organizacijų. Galėjome atnaujinti pažintį su Šakių rajone gimusiais minkštais žaislais, Ukmergės rajone atsiradusiais megztais paukščiais, Druskininkuose lipdytais, Kėdainiuose bei Prienuose pintais daikteliais. 2002 m. savo darbelius rodė net 55 mėgėjai. Gal neturėta geros medžiagos pynimui, gal pynėjui įgūdžių pritrūko, tačiau kelių pintinėlių vidinėse pusėse kyšantys vytelių galiukai sumenkino parodėlei skirto daikto kokybę. Liko sumenkintos ir aklojo pynėjo galimybės.

Gana sklandžiai ir įtikinamai savo kūrybos eilių skaitė A. Katilius iš Jonavos, L. Bučelytė iš Ukmergės, V. Narkūnienė iš Utenos. Jaudinimasis sutrukdė gerai pateikti savo eilėraščius S. Paukštienei iš Šilutės ir patyrusiam poetui satyrikui V. Čyžui iš Jurbarko.

Kretingos moterims muzika antrino vyraiApžiūra parodė, jog daugeliu atvejų vis labiau apgalvojama pasirenkant kūrinius koncertams ir konkursams. Bet pasitaikė ir taisytinų dalykų. Kartais vokaliniai ansambliai vis dar dainuoja ilgas, daug posmų turinčias dainas. Tokias ilgas dainas sunku išraiškingai ir meniškai atlikti. Gana dažnai galima keletą posmų praleisti ir šitaip išvengti publikos nuobodžiavimo ar atliekant kūrinį galinčių pasitaikyti klaidų. Turėdami pačių geriausių norų vadovai kartais pasirenka per daug sunkias daugiabalses dainas ir neatsižvelgia į atlikėjų sugebėjimus.

Dar ne visada skiriama pakankamai dėmesio, kad vertinimo komisijos darbas taip pat vyktų sklandžiai ir lengvai. Kartais būna nedidelis, o kartais ir visai nebūna stalo reikalingiems popieriams pasidėti ir užrašams pasidaryti. Ne visur vienodai gerbiamas brailio raštas.

Daugelyje LASS rajonų organizacijų trūksta aklųjų ir silpnaregių, mokančių groti tradiciniais muzikos instrumentais. Sudarant įvairius liaudiškos muzikos instrumentinius ansamblius, akliesiems duodami įvairūs netradiciniai ritmą ir tempą palaikantys įnagiai, gal ir galintys vadintis muzikos instrumentais: skalbimui ar skalbinių kočiojimui naudojamos rumbės, puodų dangčiai, šukos, medinės ar molinės švilpynės, paukščiukai, dažnai net lakštingalas galintys mėgdžioti, tošelės ir panašūs "instrumentai". Jeigu tokie "instrumentai" panaudojami viename iš trijų atliktų kūrinių, jie paįvairina programą, palinksmina žiūrovus. Bet jeigu ta "lakštingala" čiulba ar rumbė brązga nuolatos, tai menkina visą įdėtą triūsą. Parenkant kūrinius ar leidžiant juos pasirinkti patiems atlikėjams, reikėtų vengti vienodumo. Nelabai gerai, kai viena po kitos skamba trys ar dar daugiau lėtos, lyriškos, graudžios dainos ar kad ir smagūs greiti instrumentiniai kūriniai. Reikėtų vengti ir paeiliui skambančių kūrinių, parašytų tuo pačiu metru. Reikia labai išradingo atlikimo, kad du trys valsai ar tango klausytojui neįvarytų nuobodulio. Didelis pavojus slypi ir pasirenkant populiarius, daugelio įžymių atlikėjų dainuotus ar grotus kūrinius. Vietoje laukiamų, kartoti prašančių plojimų, galima susilaukti priešingo efekto: mandagių pliaukštelėjimų, nuolaidžių šypsenų. Koncertuojant, ypač apžiūroje, norint pailginti savo programą, negalima visko užkrauti vienai dainininkei ar dainininkui, prie jų "lipdyti" lygių balsų ar mišrius duetus, tercetus, kvartetus ir pan. Nors toks pirmaujantis atlikėjas gal ir jaučia pasitenkinimą, pasididžiavimą, bet nuovargis, jaudinimasis vis dėlto būna ir programos įspūdis blanksta.

Lėšų trūkumas lemia ir sceninės aprangos kokybę. Tačiau nežiūrint mūsų neturto, scenoje būtina atrodyti kuo geriau. Štai vokaliniai moterų ansambliai dažnai išeina į sceną su baltomis palaidinėmis ir juodais sijonais. Nors nelabai puošnu, bet gražu, tvarkinga. Tik nereikia to grožio, tos tvarkos gadinti nevienodo ilgio sijonais. Turint galvoje mūsiškių dainininkių amžių, trumpi sijonėliai scenoje įspūdžio negerina.

Vis dar aktuali yra patalpų repeticijoms problema. Štai kaip apie tai prieš 30 metų minėtame straipsnyje rašė B. Vėlyvytė ir V. Paltanavičius: "Žmonės kupini entuziazmo, bėdų lyg ir nebūtų, jeigu ne patalpos. Repetuojama ankštame pirminės organizacijos kambarėlyje. Kur repetuoti, suka galvas ir kitų rajonų saviveiklininkai. Vieną dieną čia, kitą - ten, namudinio punkto sandėliuose, kultūros namų priesaliuose, kurio nors saviveiklininko namuose. Bet ką padarysi. Ir lietuviškas teatras gimė klojime." Vis sparčiau besikuriant dienos ar bendruomenės centrams rajonuose, gal ir patalpas gauti bus lengviau.

Palankiai susiklosčius aplinkybėms ir LASS centro tarybai pasistengus, jau kelinti metai galime organizuoti baigiamuosius apžiūrų koncertus Palangoje, "Vyturio" reabilitacijos centre. Čia apnakvindinama per 100 meno saviraiškos dalyvių. Jiems tai lyg ir padėka už ilgas repeticijų valandas, nedidelis atokvėpis prie jūros. Šį kartą baigiamajame koncerte Palangoje padainuoti, pagroti ir pasidžiaugti jūra galėjo dalis Akmenės, Biržų, Jonavos, Kėdainių, Kretingos, Marijampolės, Plungės, Raseinių, Rokiškio, Skuodo, Šilutės, Trakų, Ukmergės, Utenos ir Varėnos rajoninių organizacijų meninės saviraiškos dalyvių ir literatų mėgėjų.

Tikiu, kad visi čia paminėti ir nepaminėti meninės saviraiškos dalyviai man leidžia padėkoti už darbą vertinimo komisijos nariams: LASS centro tarybos pirmininko pavaduotojui S. Armonui, tarybos pirmininko patarėjai kultūros ir ryšių su visuomene reikalams D. Cidzikienei, Vilniaus etninės veiklos centro vyriausiajai koordinatorei M. Liugienei, A. Jonyno vidurinės mokyklos mokytojai R.Šidlauskaitei.

Nors čia aprašyta apžiūra, minėdama savo trisdešimties metų sukaktį, neturėjo turtingų rėmėjų, nesulaukė tokio Lietuvos televizijos dėmesio kaip jos tolima giminaitė "Dainų dainelė", tačiau noriu tikėti, kad ji gyvuos tol, kol Lietuvoje bus žmonių, turinčių regėjimo negalią, kol gyvuos jų organizacija.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]