MUMS RAŠO

Valentinas ČYŽAS

ANOJE KNYGNEŠIŲ GADYNĖJE

Kovo 5 d. Jurbarko kultūros centre įvyko kalbos, spaudos ir knygos metams paminėti skirta popietė "Tėvų žemė ir kalba - tai santaika". Popietėje dalyvavo rajono kultūros darbuotojai, bibliotekininkai, miesto moksleiviai ir mokytojai, taip pat LASS Jurbarko organizacijos nariai. Neregys literatas, "Mūsų žodžio" korespondentas Valentinas Čyžas popietės dalyviams papasakojo apie ligi šiol beveik nežinomo aklo knygnešio Juozo Ignatavičiaus gyvenimą. Kaip teigė pats pasakojimo autorius, J. Ignatavičiaus biografijos faktus jis ne kartą tikslinęsis su vidukliške, 71 metų sulaukusia senolio vaikaite Genovaite Skarbaliene. Jos atmintyje vis dar gyvi mamos Monikos Atkočaitienės, gimusios 1908 metais, prisiminimai apie tėvelį. Senolio saulėlydį ponia Genovaitė mena sunkiai, todėl tenka pasikliauti mamos pasakojimais.

Tuomet redakcijai atsiųstame laiške V. Čyžas pažadėjo netrukus apie šį beveik nežinomą knygnešį papasakoti daugiau, tiksliau - pateikti jo gyvenimo versiją. Versiją, nes J. Ignatavičiaus biografijos faktų išlikę labai nedaug ir viską lyg kokiam kruopščiam archeologui reikia rekonstruoti.

KNYGNEŠIO JUOZO IGNATAVIČIAUS GYVENIMO VERSIJA

Gimė jis 1870 m. Jurbarko krašto Butkaičių kaime, 30 hektarų ūkyje. Jam dovanojusi gyvenimo stebuklą, kone tuo pat metu Anapilin iškeliavo mama. Ne tik naujos gyvybės priežiūrai, bet ir tvarkai ūkyje palaikyti trūks plyš reikėjo moteriškų rankų. Kiek švelnios, mielos jos buvo Juozui - galima tik spėlioti.

Ir atsitik tu man taip, kad Juozukui bebaigiant septintuosius, kai ateina metas ne tik žąseles paganyti, bet ir daraktoriaus pamokymus galvelėn dėtis, vaikas ėmė ir atgulė. Atgulė ne šiaip kokio skersvėjo pertrauktas, bet raupų parklupdytas. Ligai atrodė ir galo nebus, o baigėsi ji vaikeliui visiška regėjimo netektimi. Valdingai pamotei buvo reikalingas piemuo, vėliau - pusbernis, pagaliau bernas. O samdinys kainavo ne tik papildomą duonos kąsnį, sriubos šaukštą ar liespienio šlaką, bet dar ir šiokią tokią drapaną, pagaliau - atlygį. Tėvas, atsidūręs po žmonos padu, čia mindžikavo vietoje, čia bejėgiškai skėsčiojo rankomis. Prie ūkio darbų niekuo negalinčiam prisidėti jaunuoliui tai buvo nevilties ir visiško pasimetimo metas. Bet tai buvo ir apsisprendimo metas, juo labiau, kad ne tik jautrią jo klausą, bet ir sielos gelmes vis dažniau pasiekdavo kalbos apie kontrabandines prekes, draudžiamą lietuvišką spaudą, gabenamą per netoliese esančią sieną su Vokietija. Jaunuolis aiškiai suprato, kad jo pasirinktas kelias daug platesnis nei gimtojo ūkio ribos. Suprato ir tai, kas laukia jo, gabenančio su savimi ne tik adatų, siūlų, skepetaičių, skustuvų, pypkių krepšį.

Nuolat nesveiko erzelio kupini namai, daugiau nei dviprasmiška padėtis namuose, vis labiau ragino jaunuolį apsispręsti. Kai tokia diena išaušo, gimtinę Juozas paliko be jokių sentimentų. Nors išeita per žmones ir netuščiomis, tačiau pasirinkto kelio pradžios būta nelengvos.

Šitaip J. Ignatavičius žengė knygnešių keliu su visais jame tykančiais pavojais.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]