GYVENIMO AKTUALIJOS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

MES - JAU EUROPOJE


Ilgai puoselėję viltis, pagaliau - mes Europoje. Kiek esame pasirengę tokiam socialiniam, ekonominiam, kultūriniam pokyčiui? Kiek mes, aklieji ir silpnaregiai, sugebame pasirūpinti patys savimi nesigręžiodami į Lietuvos vyriausybę ar LASS organizacijas? Koks žmonių su regėjimo negalia galinčių vadinti save integruotais į sveikųjų bendruomenę skaičius?

Aišku, kad didžioji mūsų bendruomenės narių, ypač vyresnio amžiaus, nepasitiki savo jėgomis arba neturi tinkamo išsilavinimo, kvalifikacijos ir integracija jiems - skaudus procesas. Kur kas optimistiškesnės nuotaikos žvelgiant į jaunimą. Jauni žmonės drąsesni, savarankiškesni, linkę siekti mokslų. To nepasakysi apie visus, tačiau aktyvių, turinčių tikslą vaikinų ir merginų daugėja. Dar vienai kategorijai priskirčiau tuos asmenis, kurie neteko regėjimo arba tapo silpnaregiais jau dirbdami tarp sveikųjų.

Kauno ir Marijampolės apskričių tarybos duomenimis, daugiau nei 70 neregių ir silpnaregių, gyvenančių Kauno apskrityje, dirba ne LASS sistemoje. O UAB "Regplasta" darbančiųjų sąrašuose yra 47 regėjimo invalidai. Skaičiai kalba patys - žmonių su regos negalia, dirbančių ne mūsų sistemoje, daugės. Žmonės tegul ir palaipsniui, bet keičiasi ir, norėdami pragyventi, ieškosi darbo. Dauguma įsidarbina įvairiose aptarnavimo sferos srityse - dažniausiai prekybos centruose, parduotuvėse, yra kiemsargių. Yra apie 20 masažuotojų. Jie dirba valstybinėse ir privačiose ligoninėse, slaugos namuose, yra įkūrusių privačius masažo kabinetus. Turime keletą individualiu verslu užsiimančių silpnaregių. Kas prekiauja turguose, kas savo vardu yra užregistravę individualią įmonę. Tokie žmonės pasižymi ypatingu atkaklumu ir sugeba atsikratyti "nevisavertiškumo" komplekso.

Ne vienam regėjimo invalidui įsidarbinti padeda apskričių taryba, bendradarbiaujanti su Kauno miesto darbo birža ir rajonų savivaldybėmis. Už įdarbinimą atsakingas tarybos pirmininko pavaduotojas E. Urna. Per 2003 metus Kauno ir Marijampolės apskrityse buvo įdarbinta 18 regėjimo invalidų. Iš Kauno miesto darbo biržos buvo gautas finansavimas 6 apskrities darbuotojams. Šiandien norėtų įsidarbinti 33 regėjimo invalidai.

Yra ir netipiškų atvejų, kai buvę regintys asmenys, tapę silpnaregiais, sėkmingai darbuojasi savo darbovietėje. Vienas konkretus ir nestandartiškas pavyzdys - technikos mokslų daktaras Ginutis Jokūbas Kutra. Jis šiuo metu silpnaregis - rimtai progresuoja retinitis pigmentosa akių liga. Nei vaikystėje, nei jaunystėje regėjimo problemų nejuto. Intelektualas, baigęs LŽŪ akademiją. Daugelį metų dirbo Vandens ūkio institute moksliniu bendradarbiu. Plati darbo sfera: mokslinių darbų planavimas, seminarai, pranešimai, naujų programų rengimas ir pateikimas, atsižvelgiant į Europos Sąjungos reikalavimus. Kartu su grupe Lietuvos mokslininkų, konsultuojant švedams ir danams, parengti aplinkosaugos projektai "Pažangaus ūkininkavimo taisyklės ir patarimai", "Vandens taršos nuo žemės ūkio laukų sumažinimo programa". Pastarąjį projektą finansavo švedai.

Ginučiui Kutrai - 65-eri, tačiau amžius netrukdo domėtis naujomis technologijomis, aktyviai dirbti, rašyti mokslinius straipsnius. Taip intensyviai dirbant, be kompiuterio - nė žingsnio. Paklaustas, ar nekyla sunkumų, susijusių su silpstančiu regėjimu, mokslininkas atsakė, kad esant būtinam reikalui padeda jaunesni kolegos. Jam, kaip tikram savo srities specialistui, būtina sekti naujausią mokslo literatūrą ir naudotis interneto paslaugomis. Toks įtemptas darbas vargina akis ir čia dažnai į talką ateina geranoriški bendradarbiai.

Sakysite: bepigu tiems, kurie ilgai užsiima ta pačia veikla, prisitaikę prie darbo sąlygų, kuriems padeda bendradarbiai. Galima pateikti ir kitokių pavyzdžių. Paminėsiu keletą sėkmingai dirbančių jaunų žmonių. Visi žino apie neregį Artūrą Lenkšą, dirbantį KTU informacinių technologijų plėtros institute moksliniu bendradarbiu ir ten nestokojatį bendradarbių paramos ir pasitikėjimo. Psichologė Lina Klimavičienė baigė VDU mokslinės psichologijos magistrantūrą. Dar būdama antro kurso studentė dirbo psichologe Kauno silpnaregių internatinėje mokykloje. Gimus sūnui Jonui - dveji metai akademinių atostogų. Prieš trejus metus baigė VDU ir įsidarbino Domeikavos bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje psichologe. Veda grupines konsultacijas. Dažnai ją, esant konfliktinėms situacijoms, kviečia patys mokytojai. Individualiai konsultuoja mokinius, tėvus ir mokytojus. Kolegos neatsistebi jos aktyvumu. Ji Lietuvos psichologijos asociacijos iniciatyvinės grupės narė. Lina ir dvi psichologės buvo pakviestos skaityti pranešimų Kauno miesto psichologams. Jos pranešimo laukia ir Kauno rajono švietimo skyrius. Lina Klimavičienė nuolat užsiėmusi: čia lanko kvalifikacijos kėlimo kursus, čia seminarus, čia skaito paskaitas Kauno aklųjų ir silpnaregių moterų klube. Gal todėl bendradarbiai ne tik vertina Linos darbą ir ja pasitiki, bet yra pasirengę jai padėti. Tad reginčiųjų aplinkoje jaučiasi puikiai ir sako, kad Domeikavos mokykloje - puikus psichologinis klimatas: čia niekas nekreipia dėmesio, gerai ar prastai tu matai. Tą dieną, kai skambinau Linai, ji rengėsi į konferenciją Italijoje socialiniais, religiniais ir edukologiniais klausimais. Žinant, kaip aktyviai silpsta regėjimas (vėl ta nelemta retinitis pigmentosa), stebina moters pasiryžimas daryti viską, kas padėtų pamiršti ligą ir skatintų tobulėti darbe.

Audrius Dvylaitis - dainininkas. Silpnaregis. Regėjimas itin prastas, mato tik viena akimi. Audrius Muzikos akademijos Kauno fakultetuose įsigijo profesionalaus dainininko diplomą. Užsispyręs vyrukas. Šventa pareiga - išlaikyti šeimą, uždirbti pragyvenimui. Kai neturėjo nuolatinio darbo - grojo ir dainavo vestuvėse. Nelabai kas tikėjo, kad Audrius kada nors dainuos prestižiniame Kauno valstybiniame chore. Vaikinas nutarė išbandyti savo laimę ir fortūna nusišypsojo. Meno vadovui ir vyriausiajam dirigentui Petrui Bingeliui patiko Audriaus balsas, ir vaikinas buvo priimtas. Dainininkas nesako, kad buvo lengva prisitaikyti prie kolektyvo. Audrius prisimena pirmaisiais metais nugirstą pokalbį. Viena choristė sako kitai: "Žiūrėk ji su tuo aklu kalbasi". Tai buvo ištarta gan garsiai, tarsi Audrius būtų ne tik aklas, bet ir kurčias. Nurijo vyrukas karčią piliulę, bet niekam nieko nesakė. Septinti metai dainuoja ir sako, kad situacija pasikeitė iš esmės, pasikeitė choristų požiūris ir nieko nestebina aklasis tarp reginčiųjų. Nors choro repertuaras nuolat keičiamas, papildomas, Audrių gelbsti puikiai išlavinta atmintis - natas išmoksta atmintinai, nes būdamas silpnaregis negali jų skaityti kaip kiti kolegos - tiesiai iš lapo. Taip ir sukasi - grįžus iš repeticijų ir koncertų laukia darbas iki išnaktų, o ryte jo sodrus bosas jau skamba be klaidų, kaip ir dera, garsiame ir visame pasaulyje pripažintame chore.

Turime suprasti, kad ir, būdami Europos Sąjungoje, veltui nieko negausime, teks apsišarvuoti kantrybe ir užsispyrus ieškoti savo vietos, o ją radus - neprarasti. Dalis regėjimo invalidų tą vietą jau rado ir, remdamiesi laisvų Europos valstybių patirtimi, tiki, kad žmonės su negalia nebus užmiršti ir palikti likimo valiai.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]