EUROPOS LINK

Audronė JOZĖNAITĖ

EUROPOS VARTUS ATKĖLUS

Mūsų pirmieji nepriklausomybės metai, pirmosios dienos Europos ir Pasaulio aklųjų sąjungoje, pirmosios išvykos ir pirmieji užsienio projektų partneriai - visa tai jau praeity. Su didesniu ar mažesniu žinių, politiniu, ekonominiu ir socialiniu bagažu atvykome į Europos Sąjungą ir toliau jau kartu kursime "Europą visiems".

Ko gali tikėtis neįgalieji Europos Sąjungoje?

Juk taip dažnai šiandien esame įtikinėjami, kad tam tikrų nepopuliarių sprendimų reikalauja Europos Sąjunga. Ką tik prabėgo Europos neįgaliųjų metai, kuriuos inicijavo Europos neįgaliųjų forumas, o paskelbė Europos Taryba. Šią idėją, žinoma, palaikė ir Europos Parlamentas, patvirtindamas, kad užmarštin nuėjo tie laikai, kai neįgalieji buvo "kažkur anapus". Europoje požiūris į neįgalumą smarkiai kito per paskutiniuosius tris dešimtmečius. Nuo globėjiško, vėliau mediciniško, supratimo, kur centre buvo tikroji negalia, pereita prie socialinės sampratos, kur vertinami ir tokie faktoriai kaip neįgalumas dėl susidariusių požiūrių, prietarų ar visuomenės sukurtų barjerų, dėl kurių neįgalieji negali naudotis tomis pačiomis galimybėmis kaip sveikieji. Neįgalumas dabar jau traktuojamas kaip žmogaus teisių klausimas.

2002 m. kovo mėnesį, kai Europos Sąjungos valdžios vairas buvo Ispanijos rankose, Madride buvo organizuotas pirmasis neįgaliųjų kongresas. Parengta Madrido deklaracija tapo rimtu politiniu dokumentu, apimančiu įstatyminius, politinius ir administracinius pasiūlymus dėl 2003 m. Europos neįgaliųjų metų ir ateities vizijos. Būtent Madrido deklaracijoje išreiškiama nuomonė, kad negalia yra žmogaus teisių klausimas. Deklaracijoje siūloma skatinti visuomenės visiems (inkliuzinės visuomenės), kuri būtų naudinga ir patraukli ne tik neįgaliesiems, bet ir visai visuomenei, kūrimą.

2003 - iaisiais pažymėjome ir 10-ąsias Jungtinių Tautų lygių galimybių neįgaliesiems žmonėms teikimo bendrąsias taisykles, kurios apibūdinamos kaip progresyviausias žmogaus teisių instrumentas neįgaliųjų politikos srityje. Deja, šiandien šios taisyklės nėra teisiškai privalomos, nors, siekiant apginti ir paskatinti žmonių su negalia teises, jau yra rengiama išsami ir teisiškai privaloma tarptautinė konvencija. Šiuo metu specialiai sukurta darbo grupė rengia būsimos konvencijos teksto projektą, kurį galima būtų imti pagrindu vedant derybas su šalimis.

Europos aukščiausių valdymo institucijų ataskaitose ir diskusijose neįgalumo klausimais kaip viena labiausiai spręstinų problemų minimas neįgaliųjų įdarbinimas. Šiai problemai tirti sukurta darbo grupės ataskaita aiškiai rodo, kad neįgalumas neigiamai atsiliepia dalyvavimui darbo rinkoje. Apytikriai apskaičiuota, kad 52 proc. žmonių su negalia nėra ekonomiškai aktyvūs, o tarp sveikųjų šis skaičius yra tik 28 proc. Neįgalieji sudaro 14 proc. iš visų darbingo amžiaus žmonių Europos Sąjungoje ir tai yra maždaug 26 mln. darbingo amžiaus žmonių. Europos Komisija pabrėžia, kad žmonės su negalia priklauso labai didelės rizikos grupei, kuriai gresia netekti darbo ar tapti ilgalaikiais bedarbiais. Jei jau kalbame apie statistiką, tai reiktų paminėti, kad šaltinių ir neįgalumo apibrėžimų įvairovė leidžia tik apytikriai paskaičiuoti, kiek Europos Sąjungoje yra neįgaliųjų. Pagal populiariausią skaičiavimo mechanizmą laikoma, kad 10 proc. gyventojų turi vienokią ar kitokią negalią - vadinasi, Europos Sąjungoje gyvena 38 mln. neįgaliųjų. Bet informacijos ir statiskos duomenų apie neįgaliuosius labai trūksta. Su šia problema siejasi ir neįgalumo apibrėžimas. Nėra universalaus, juridiškai pagrįsto neįgalumo apibrėžimo ir kiekviena šalis turi savo apibrėžimą. Neįgaliesiems, migruojantiems iš vienos šalies į kitą, tai gali reikšti, kad vienoje šalyje jis yra laikomas žmogumi, turinčiu negalią, o kitoje - ne. Šioje srityje yra tikrai daug sumaišties. Europos Komisija, tyrinėjusi įvairių šalių naudojamus neįgalumo apibrėžimus, pabrėžia, kad nediskriminavimo įstatymuose naudojami labai platūs apibrėžimai. Jie apima ir asmenis, turinčius nesunkią negalią ir labiau pabrėžia diskriminavimo aktą, o ne sveikatos būklę. Apibrėžimai, naudojami socialinėje politikoje, yra labiau riboti, kadangi jie yra naudojami pinigų skirstymo procesuose. Tyrimai taip pat rodo, kad skirtingi apibrėžimai yra siejami su skirtingais požiūriais ir šalies vykdoma politika. Būtinybė naudoti daugelį apibrėžimų tam, kad būtų užtikrintas jų tinkamumas, iškelia neįgalumo srityje vykdomos darnos problemą. Prireiks dar daug laiko ir pastangų, aiškinantis šią painią situaciją, kol bus suformuluotas pasaulietinis ar bent jau europietiškas neįgalumo apibrėžimas, atitinkantis visus šios sąvokos aspektus.

Grįžtant prie įdarbinimo klausimo, reikia pasakyti, kad šiuo metu Europos Sąjungoje ypač daug kalbama apie kliūtis, trukdančias neįgaliesiems įsidarbinti ar juos įdarbinti. Darbas apskritai yra laikomas vienu iš svarbiausių būdų žmonėms su negalia integruotis ir dalyvauti visuomenėje. Sunkią neįgaliųjų padėtį darbo rinkoje galima paaiškinti barjerais - tiek socialiniais, tiek aplinkos. Be to, šie barjerai paliečia kelias strategines sritis, ir dėl to yra dar sunkiau imtis efektyvių priemonių šiai problemai spręsti. Įdarbinimo sritis yra daug platesnė ir apima ne tik tokius akivaizdžius ir dažnai keliamus klausimus, turinčius įtaką įdarbinant neįgaliuosius, kaip nesutvarkyta fizinė aplinka, visuomeninis transportas ar netinkamos socialinės paslaugos, bet ir įvairūs socialiniai - demografiniai ir ekonominiai gyvenimo aspektai, veikiantys vienas kitą. Visi su šiuo procesu susiję dalyviai, tarp jų ir ES institucijos bei nevyriausybinės organizacijos, pabrėžia neįgaliųjų judėjimo ir jiems nepritaikytos aplinkos problemos svarbą. Europos Komisija savo išleistame komunikate "Link Europos be barjerų žmonėms su negalia" teigia, kad į geresnį žmonių su negalia mobilumą pirmiausia reikia žiūrėti kaip į socialinę ir ekonominę būtinybę, o ne paprasčiausią patogumą.

Į aplinkos prieinamumo klausimus taip pat dera žiūrėti plačiai. Europos Komisija laikosi nuomonės, kad prieinamumą reiktų gerinti koordinuojant keletą sričių. Nors šiuo metu dar nėra direktyvos dėl aplinkos ir statybos pritaikymo žmonėms su negalia, tarp šalių narių yra bendras sutarimas dėl statybos ir privalomų prieinamumo standartų. Analizuojant padėtį dažnai pabrėžiama, kad dauguma šalių narių laikosi savo vidinės politikos ir skiria lėšas darbo ir darbo vietų pritaikymui neįgaliesiems. Deja, iki šiol šios priemonės neturėjo jokios didesnės įtakos neįgaliųjų įdarbinimui. Panaši situacija yra ir pritaikant darbą neįgaliesiems, pavyzdžiui, sudarant lankstų grafiką, organizuojant namudinį darbą ar darbų pasidalinimą su sveikaisiais. Nors tokios priemonės būtų labai naudingos, ypač patiems neįgaliesiems, turime labai nedaug informacijos apie tokių priemonių panaudojimą. Komisijos bendra išvada šiuo klausimu patvirtina: "Nors į šią problemą buvo atkreiptas didelis dėmesys daugelyje šalių, iš esmės nepasiekta jokių efektyvesnių rezultatų. Geriausiai vertinamos yra lanksčios ir lengvai valdomos schemos bei tos schemos, kurios numato atsakomybę darbdaviams ir patiems neįgaliesiems spręsti, ko ir kada jiems reikia."

Kalbant apie neįgaliųjų įdarbinimą, negalima nepaminėti, kad viena iš pagrindinių problemų yra jų menkesnis išsilavinimas, trukdantis prisitaikyti prie struktūrinių pokyčių darbo rinkoje. Praeityje dėmesys buvo sutelktas ties neįgaliųjų mokymu atlikti pusiau kvalifikuotą ar mažai kvalifikuotą rankų darbą gamybinėse įmonėse. Įdarbinimo srityje yra ir kitų problemų. Situaciją blogina ir netinkamai sureguliuota paskatų, susijusių su pašalpų sistema, - pašalpų spąstai ar finansinė demotyvacija neįgaliajam dirbti, nes atlyginimas, kurį jis gauna už darbą, yra ne ką didesnis arba net ir mažesnis už galimą gauti pašalpą. Daugumos šalių narių įdarbinimo veiksmų planai rodo, kad didžioji dauguma neįgaliųjų dirba mažai mokamą darbą, jų pajamos mažesnės, ir dėl to dauguma darbingo amžiaus neįgaliųjų yra darbo rinkos užribyje, be to, labai priklausomi nuo invalidumo pašalpų.

1997 m. Liuksemburgo viršūnių susitikime kaip iššūkis nedarbui buvo priimtas sprendimas pradėti koordinuoti ir kontroliuoti įdarbinimo politiką ES šalyse. 1997 - 2001 metų laikotarpiu šalys skyrė didesnį dėmesį nepalankioje situacijoje esančių grupių padėčiai darbo rinkoje. Dėl to buvo įvykdyta daug institucinio pobūdžio ir teisinių reformų. Dauguma šalių narių ėmė taikyti specialią, labiau į neįgaliųjų ir kitų nepalankioje situacijoje esančių grupių poreikius orientuotą reformą. Čia reiktų pastebėti, kad neįgalieji pagal ES grupavimą priklauso tai pačiai "nepalankioje situacijoje esančių žmonių grupei, kuriai priklauso ir migrantai, buvę kaliniai, narkomanai ir t.t. Deja, net ir daugumoje šalių įdiegtos papildomos ar sustiprintos priemonės nepagerino neįgaliųjų įdarbinimo situacijos. Ekspertai, tyrinėję, kodėl, skyrus tiek pinigų ir atlikus daugelį reformų, situacija negerėja, priėjo išvadą, kad kai kurios darbo rinkos priemonės greitai išsisemia, jeigu jos nėra susietos su socialine aprėptimi. Daugumai mūsų tai yra naujas žodis, o reiškia jis socialinės atskirties priešingybę. Amsterdamo sutarties, įsigaliojusios 1999 metais, du straipsniai teigia, kad kova su socialine atskirtimi turėtų būti vienas iš ES politikos uždavinių. Europos Taryba 2002 m. kovo mėnesį pripažino, kad skurdo mastas ir socialinė atskirtis yra nepriimtino masto. Ir tai Europos Sąjungoje! Netrukus buvo priimtas ir "Atviro koordinavimo metodas", panašus į Europos įdarbinimo strategiją, kuris įgalintų efektyviai panaikinti skurdą ir socialinę atskirtį iki 2010 metų.

Europos Bendrijos sutarties bendrojo nediskriminavimo 13-ame straipsnyje pirmą kartą yra paminimas "neįgalumas". Šis straipsnis suteikė juridinį pagrindą 2000 m. lapkričio mėnesį priimti Tarybos direktyvą, nustatančią vienodų sąlygų taikymo užimtumo ir profesinėje veikloje bendruosius pagrindus. Tai yra labai sveikintinas žmonių su negalia atžvilgiu įstatymas, neabejotinai labai pagerinantis jų situaciją, nors jis neapima jokios kitos srities, tik įdarbinimą. Europos neįgaliųjų forumas reikalauja tik neįgaliesiems skirtos nediskriminavimo direktyvos, kuri apimtų visas sritis. Galbūt ji ir atsiras, jei prie jos atsiradimo prisidės visos ES šalys.

Kaip ir kada Lietuvos neįgalieji pajus pokyčius? Neabejotinai pajus, nes nuo šiol Lietuvos vyriausybė turės paklusti ES įstatymams ir bendrai vykdomai politikai. Mes sieksim europiečių lygio. Dabartinės demografinės ES tendencijos turės nepaprastai didelę įtaką neįgalumo klausimams visoje Europoje. Dėl gimstamumo mažėjimo ir pailgėjusios gyvenimo trukmės Europa susiduria su populiacijos mažėjimo ir senėjimo problema. Po 20 ar 30 metų ši tendencija lems dramatiškus gyventojų skaičiaus ir struktūros pokyčius. Europos šalys jau dabar turi tokias vyresnio amžiaus žmonių struktūras, kokių nebuvo niekad anksčiau. Įspūdingi demografiniai pokyčiai su negalia siejasi dvejopai. Neįgalumas - tai dažniausiai vyresnių žmonių bėda. Daugelyje ES šalių maždaug 35 - 45 proc. neįgaliųjų yra 65 metų amžiaus ir vyresni, o tarp jaunesnių nei 20 metų yra tik 3 proc. Taigi yra didelė tikimybė, kad didelė vyresnio amžiaus žmonių dalis taps neįgaliais. Ypač tai pasakytina apie labiau išsivysčiusias šalis, kur amžiaus trukmė didesnė negu 70 metų, kur maždaug 8 metai gyvenami turint negalią, o tai sudaro maždaug 11,5 proc. normalios gyvenimo trukmės. Dėl šios priežasties per paskutinius du dešimtmečius daugumoje šalių labai sparčiai augo neįgalumo pašalpų ir negalios pensijų gavėjų skaičius. Vadinasi, augo ir valstybės išlaidos.

Antra - dėl populiacijos senėjimo po 2010 metų sumažės darbo jėga. Toks laukiamas ateities darbo jėgos stygius, stabdantis ekonominį augimą, didina poreikį skatinti darbingo amžiaus žmones, tarp jų ir neįgaliuosius, siekti įsidarbinti.

Dėl to Europos Komisija pripažįsta faktą, kad norint pasiekti du tikslus - sumažinti nedarbą ir turėti finansiškai subalansuotą socialinės apsaugos sistemą - reiks tokios sistemos, kuri stimuliuos ir plės potencialią darbo pasiūlą.

Turint tokį kontekstą, aišku, kad neįgaliųjų teisės ir jų pozicija Europos darbo rinkose ir didesnėse visuomenėse ir toliau bus labai svarbi. Tikėtina, kad ši svarba tik didės.

Čia nepalietėme tokių aktualių sričių kaip švietimas, informacinė visuomenė, pagalbinės priemonės, bet apie tai dar tikrai kalbėsime kituose "Mūsų žodžio" numeriuose.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]