JUBILIEJAI

Gražina SIDEREVIČIENĖ

NIEKAM SAULĖS NEUŽSTOK

Vis ieškau panašumo su medžiu

ir su savim.

Ir pats savęs meldžiu:

mielasis, niekam saulės neužstok.

Just.Marcinkevičius

Jeigu vienu sakiniu kas nors paprašytų apibūdinti jubiliatę, Vandenio ženklo moterį Angelę Narijauskienę, nedvejodama ištarčiau: jautri, romantiškos prigimties moteris, kuri niekada ir niekam saulės neužstos. Atvirkščiai, šventos ramybės dėlei, pasitrauks į šešėlį ir kantriai lauks. Iš jos lūpų beveik nedingstanti šypsena tarsi sakyte sako: ar verta pyktis, ar verta alkūnėmis veržtis į priekį, juk diplomatija ir sutarimu galima kalnus nuversti. Galbūt tai ne šių laikų požiūris, nes dažnas verčiasi per galvą, kad būtų pamatytas ar išgirstas.

Jubiliejinio vakaro, įvykusio sausio 27 dieną, metu Angelė sugebėjo šypsotis netgi prisimindama patį juodžiausią įvykį savo gyvenime. Šie metai ne tik atskaičiavo septynias dešimtis nuo gimimo, bet ir pusę amžiaus nuo tos lemtingos dienos, kai neteko regėjimo. Kai tau tik dvidešimt, kai tu kuri realius ir ne visai realius ateities planus, staiga viskas sugriūva, tave apima neviltis, o mintyse kartoji vieną ir tą patį klausimą: kaip gyventi toliau?

Po jubiliejinio vakaro panorau sužinoti daugiau. Niekada nepažinsi žmogaus tiek, kiek norėtum. Kartais ima ir atsiskleidžia tai, ko visiškai nesitikėjai. Žinojau, kad daug metų Angelė dainavo mišriame chore, įvairių sudėčių vokaliniuose ansambliuose, jos švelnus altas ne kartą skambėjo duetuose. Bet nepagalvojau, kad nuo pat vaikystės Angelė svajojo tik apie muzikos mokyklą. Deja, Pakruojo miestelyje, kur ji baigė aštuonias klases, tokios mokyklos nebuvo. Panevėžys - per didelė prabanga: tėvai gyveno vargingai ir išlaidos muzikos studijoms šiame mieste buvo ne jų kišenei. Tad mergaitės vaikystė ir paauglystė prabėgo dirbant ūkio darbus, o geresnio intelektualaus gyvenimo planus piešė tik laki vaizduotė.

- Niūroka ta mano vaikystė, - sako Angelė, - pašerk gyvulius, priskink lapų kiaulėms, gink karves į lankas. Taip ir vakaras netrunka ateiti.

Negali sakyti, kad merginai visai nesisekė. Ji, aštuoniolikmetė, įsidarbino Pakruojo finansų skyriuje mokesčių sąskaitininke, vėliau antrąja buhaltere, bet ne šito troško, ją visada traukte traukė didesnio intelekto žmonės, muzika, grožinė literatūra. Išdrįsau paklausti, ar daug jėgų pareikalavo tas didysis persilaužimas, kai susirgus tuberkulioziniu meningitu, visiškai aptemo akys.

Angelė prisiminė ištisus metus, praleistus Kauno ligoninės palatoje. Bet prieš tai - nerimo kupinos dienos Pakruojyje, kur gydytojai niekaip nesugebėjo rasti ligos. Vėliau Šiauliai, kur pavykus tai padaryti, buvo skubiai išgabenta į Kauną. Lyg pro miglas prisimena neštuvus, kelionę traukiniu, savaitę be sąmonės, o atsibudus - tamsą. Padėti nebepajėgė net tokie garsūs specialistai kaip profesorius Juozas Nemeikša. Lig šiolei mena tėčio žodžius: "Niekam aš tavęs neatiduosiu, duonai uždirbsiu pats." Jam buvo baugu, kad dukra pateks į aplinką, primenančią prieglaudą, kad ten ji neras sau vietos. Viskas pakrypo į gerąją pusę - sesuo Onutė gyveno Vilniuje, užsuko į LAD centro valdybą, papasakojo apie Angelę ištikusią bėdą.

Neilgai trukus Angelė - jau Kauno aklųjų ir silpnaregių mokyklos auklėtinė. Pateko į klasę, kurios mokinių draugyste ir šiandien neatsidžiaugia. Tikras elitas: J.Kairys, S.Plepys, V.Areima, E.Gulbinaitė, J.Obolevičiūtė, I.Sakalaitė, N. Pakalnytė. Prasidėjo kur kas linksmesnės ir turiningesnės dienos, negu tikėjosi. Smagūs pokštai, išdaigos, vienas už kitą šaunesnių gerbėjų dėmesys ir muzika, kuri skambėjo visur. Ir daug knygų... O skaityti Angelę, rodos, skatino pati aplinka - mokytojai, auklėtojai, klasės draugai. Daug grožinės literatūros - silpnaregiai laikė beveik šventa savo pareiga paskaityti nereginčiam. Mergina greit išmoko ir brailio raštą. Jautrūs pirštai nardyte nardė, gaudydami kiekvieną raidelę, kiekvieną žodį, įprotis skaityti brailio raštu išliko iki šiol. Ramus, lėtas procesas, paliekantis daug erdvės pamąstymui, - tai taip tinka santūriam jubiliatės gyvenimo būdui.

Su dideliu malonumu prisimena pirmąją savo darbo vietą. Angelė laikinai įsidarbino LAD Kauno GMK spaustuvėje raidžių surinkėja. Darbas buvo prie širdies, kaip sako Angelė, gaila, dirbo neilgai - ji tik pavadavo į egzaminų sesiją išvykusį J.Kairį. O toliau - monotoniškas darbas plastmasės gaminių ceche. Aplinka, žmonės visada buvo tie veiksniai, kurie teigiamai arba neigiamai veikė jos nuotaiką. Didelis jautrumas, nepakantumas grubumui, vulgariems posakiams, kurių nestigo darbininkų aplinkoje, skaudino Angelę. Atsparos taškas - daina, o vėliau ir poezija. Koncertinės kelionės, ekskursijos padėdavo atsiplėšti nuo įgrisusios kasdienybės, pasimėgauti kitokiu gyvenimu. Meno mėgėjų kolektyvuose vyravo draugiška atmosfera, bendras nusiteikimas siekti žiūrovų palankumo, aukštesnio meninio lygio.

Įsisuko į visuomeninės veiklos verpetą. Reikšmingiausia šios veiklos sritimi laiko ketverių metų darbą LAD centro valdybos prezidiume, kur buvo atsakinga už sieninę spaudą. Kauno GM kombinate buvo išrinkta sienlaikraščio "Vaivorykštė" vyriausiąja redaktore. Vyresniosios kartos žmonės mena, koks buvo požiūris į visuomeninius įpareigojimus: jeigu jau reikia - apsimesk, kad dirbi. Angelei toks abejingumas nebūdingas. Vis norėjosi, regis, iš nieko sukurti ką nors naudinga, reikalinga žmonėms. Tad nėrėsi iš kailio, prašinėdama, kad kas susimiltų ir parašytų straipsnį, o kai nepavykdavo sutarti - sėsdavo ir sukurdavo sienlaikraštį viena pati.

Šeimyninis gyvenimas taip pat nesusiklostė, kaip norėjo. Vyras įjunko į taurelę ir buvę gražūs santykiai baigėsi skyrybomis. Jaučiasi laiminga, išauginusi gerą sūnų, gavusi gerą marčią. Sūnus Egidijus nei gero žodžio, nei patarimo mamai nepagaili. Jubiliatė juokauja, kad jis - puikiausias patarėjas netgi pasirenkant drabužį ar gėlių puokštę. Susirado ir savęs vertą gyvenimo draugą, tad šiandien, kaip sako jos bičiulė Stasė Pilypienė, turi viską: užjaučiantį sūnų, mylintį vyriškį, šaunią marčią ir dar šaunesnę anūkę.

Pridurčiau dar vieną itin malonų pomėgį - poeziją. Joje telpa daug kas: vaikystės ir jaunystės dienų prisiminimai, gimtinės ilgesys, laukų ir medžių spalvos ir geras, šildantis jausmas mamai. Į prie Kauno bibliotekos susibūrusį literatų būrelį Angelė atėjo 1970-aisiais. Būrelio siela tada buvo šmaikštus, jaunas, bet labai reiklus rašytojas Aleksas Dabulskis. Jubiliatė negali pasigirti savo sukurtų eilėraščių gausa, tačiau juose - visa jausmų, nuotaikų gama, atviras žvilgsnis į tikrovę, begalinis nuoširdumas. Nemažai jų sudėta į eilėraščių rinkinį "Ilgesio žiedai" (jie buvo įrašyti Lietuvos aklųjų bibliotekos išleistoje kasetėje bei almanache "Žodžio spalvos"). Kultūros namų moterų vokalinio ansamblio dainininkės sako turinčios savo poetę, švenčiant kurios nors jubiliejų, suskamba tai progai skirti Angelės posmai, vadovės Onutės Matusevičiūtės paversti daina.

Apie išgyventą skausmą, vilties ir nevilties dienas primena vis dažniau suskaustanti širdis, neleidžianti pamiršti, kaip nesuvokiamai greitai bėga laikas ir kaip reikia džiaugtis kiekviena diena.

Sveikatos, kuo mažiau skausmo ir kuo daugiau džiaugsmų, naujų poezijos posmų ir ilgų gyvenimo metų linkėjo visi jubiliejinio gimtadienio svečiai.

Tegul pildosi linkėjimai!

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]