NEREGYS IR VISUOMENĖ

Kun. Ramutis JANŠAUSKAS

KATALIKŲ BAŽNYČIOS POŽIŪRIS Į NEĮGALŲ ŽMOGŲ


Autorius konferencijoje “Aklumas įvairiose kultūrose”Skausmas ar liga visada buvo ir bus gyvenimo didžiausia problema. Šių problemų žmonės bijo: jos verčia permąstyti egzistencines vertybes, be to, šios problemos yra vienodos ir tikinčiajam, ir indiferentui, ir ateistui. Ypač šios problemos paaštrėja, kai žmogus lieka vienas, yra persekiojamas ar kitaip ignoruojamas. Ir, priešingai, kančia tampa lengvesnė, jei sergantį žmogų supa bendruomenė ar aplinkinių meilė. Nueitas nemažas kelias dėl žmogaus su negalia orumo pripažinimo. Padėtis pagerėjusi. Tačiau, kad ji jau tenkintų krikščionišką visuomenę, dar sunku tai pripažinti. Didžiausias įnašas čia - Geroji Naujiena, kuri privertė kitaip pažvelgti į žmogaus situaciją. Būtent Bažnyčia pirmoji atsigręžė į žmones su negalia, nors, žvelgiant į istoriją, matyti, kad nebuvo lengva atsiplėšti nuo archajinio mitinio mąstymo. Vatikano II susirinkimas sako: "Be abejo, fizinių sugebėjimų, intelektualių ir moralinių galių skirtingumas neleidžia laikyti visų žmonių vienodais. Tačiau bet kuri diskriminacija, pažeidžianti pagrindines asmens teises, privalo būti nugalėta ir pašalinta kaip neatitinkanti Dievo plano".

Mažai tėra pasaulyje religijų, kurios neturėtų jokio etinio turinio. Pirmykštėse civilizacijose religija ir moralė, nors ir yra skiriamos, bet niekada nėra atskirtos. Taigi visos didžiosios pasaulio religijos turėjo suformavusios požiūrį į žmogų su negalia.

Trumpai apžvelgsime katalikų teologinį mokymą apie žmogaus nepakartojamumą ir neįkainojamą vertę, apie Bažnyčios santykį su žmogumi, turinčiu negalią. Galime išskirti Šv. Raštą (Senąjį Testamentą ir Naująjį) bei Katalikų Bažnyčios katechetinį ir socialinį mokymą.

ŠVENTASIS RAŠTAS

Senojo testamento religijoje ryškus įsisąmoninimas: kiekvienas žmogus, nesvarbu, ar jis vargšas ar invalidas, turi suteiktą Dievo vertę, ir žmogaus gyvenimas yra vertesnis už materialias gėrybes.

Senasis Testamentas pasižymi ribotumu ir netobulumu. Taigi nereikia stebėtis, kad čia vyrauja mintys apie atpildą: nelaimes suprasdavo kaip Dievo bausmę. Todėl žydai ligos priežastis suvokdavo kaip Sandoros tarp Jahvės ir tautos sulaužymą. Neištikimybė Dievui buvo baudžiama fiziniu blogiu. "Bet, jei manęs jūs neklausysite ir šių visų mano įsakymų nevykdysite, - jei mano įstatus taip atmesite ir taip mano įsakus paniekinsite, tada aš savo ruožtu šitaip su jumis pasielgsiu: ūmai jus aplankysiu baisia klaikuma - džiova ir karštine, kurios aptraukia akis ir silpnina gyvastį". Tačiau mes skaitome "mano vaike, kai sergi nelūkuriuok, bet melskis Viešpačiui, kuris tave išgydys". Galima išskirti dvi ligos kryptis: ryšys tarp ligos ir nuodėmės ir supratimas, kad Dievas gydo. Ligos ir nuodėmės ryšio pasekmė buvo taip pat daugelio ligotų asmenų atstūmimo priežastis: "Viešpats kalbėjo Mozei tardamas: kalbėk Aaronui ir sakyk - iš viso nė vienas nesveikas nebus tinkamas: joks aklas vyras ar raišas, joks vyras sužalotu veidu ar per ilga galūne, ar kuprotas, ar neūžauga, ar su nesveika akimi, ar sergantis niežais, ar šašuotas, joks kunigo palikuonis būdamas nesveikas nebus tinkamas atnašauti Viešpaties aukų ugnimi." Tačiau tai visiškai nereiškia, kad tokiam žmogui būtų nepadedama: "Neužgausi nebylio, nepadėsi kliūties neregiui".

Kaip matome, Senasis Testamentas labai neaiškiai nusako savo požiūrį į sergančius žmones, vienur jie atstumiami kaip nusidėjėliai, kitur globojami.

Naujasis Testamentas pažvelgė į ligą visai kitaip, nors tai nėra išreikšta tiesioginiais įsakymais. Jėzus Kristus kalba metaforomis, savo elgesiu su ligoniais leidžia aiškiai viską suprasti, kad Jis kuria naują Sandorą tarp Dievo ir žmonių. Kristaus užuojauta ligoniams ir daugelio įvairiausių ligų išgydymas yra akivaizdus ženklas, kad "Dievas aplankė savo tautą" ir kad Dievo karalystė yra visai arti. Jėzus turėjo galią ne tik gydyti, bet ir atleisti nuodėmes. Jo užuojauta visiems kenčiantiems yra tokia didelė, kad Jis sutapatina save su jais: "Buvau nuogas - mane aprengėte, ligonis - mane aplankėte, kalinys - atėjote pas mane". Evangelijos išvardija ligonius ir asmenis, turinčius įvairių negalių: raupsuotieji, paralyžiuotieji, aklieji, apsėstieji, nebyliai, lunatikai, moterys, sergančios kraujoplūdžiu. Taigi Kristus realiai rūpinosi ligoniais. Tą patį daryti Jis kviečia ir mokinius: "Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė". Evangelija pagal Joną primena Jėzaus susitikimus su ligoniais: paralyžiuotojo išgydymas Jeruzalėje, aklojo pagydymas, valdininko sūnaus pagydymas. Jėzus Kristus rūpinasi ligoniais ir susitapatinimas su jais sudaro naują požiūrį į ligonius, kad ir kokių negalių jie turėtų. Jis verčia juos gerbti taip, kaip gerbiame Jį patį. To dėka krikščioniškas pasaulis atkreipia naujai savo dėmesį į žmogaus asmenį ir jo orumą.

KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATECHETINIS IR SOCIALINIS MOKYMAS

Naujoji krikščioniškoji antropologija suformavo naują visuomenės viziją į neįgalius asmenis - kiekvienas žmogus yra vertingas. Išeities taškas, kad "Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą". Ši doktrina visiškai reabilituoja kūną, nes jis irgi yra padarytas pagal Dievo paveikslą, taigi kūnas turi didelę vertę.

Jau pirmaisiais amžiais išryškėja tikrasis rūpinimasis neįgalių asmenų integracija į visuomenę. Šis rūpestis atsiskleidžia Ipolito romiečio, Bazilijaus Cezariečio raštuose. Jie kalba apie romėnų visuomenėje praktikuotus neįgalių asmenų žudymus arba jų panaudojimą prostitucijos tikslams, apie būtinybę gelbėti tuos asmenis, neįgaliesiems pasiūlo tarnybą bažnytinėse institucijose. Jie teigia, kad ne fiziniai trūkumai bjauroja žmones, o jų sielos nešvarumai: "Šv. Raštas moko, jog žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą, jog jis sugeba pažinti ir mylėti savo Kūrėją, jog jis Dievo paskirtas visų žemės kūrinių valdovu ir jo uždavinys yra juos valdyti, jais naudotis, šlovinant Dievą". Todėl tuo remiantis Jonas Paulius II, 1981 metus paskelbdamas Tarptautiniais invalidų metais, kartu su Jungtinėmis Tautomis paragino visus katalikus parodyti visiško atsidavimo savo artimui pavyzdį. Pirmiausia asmenį, kuris yra fiziškai ar protiškai sužalotas, pripažinti kaip visateisę žmogišką būtybę, pašventintą ir neliečiamą. Kadangi toks žmogus yra visateisis, tai reikia padėti jam integruotis į socialinius sluoksnius visais aspektais, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir galimybes. Mūsų pareiga - su pagarba ir meile atskleisti negalios ištikto žmogaus visą žmogiškos egzistencijos pilnatvę. Jonas Paulius II pastebi, kad šiandieninis technikos amžius padeda ir leidžia neįgaliajam funkcionuoti, tačiau tai neiškelia jo žmogiško asmens prigimties šventumo ir unikalumo. Žmogaus atmetimas tokioje visuomenės situacijoje yra pati tikriausia diskriminacija, pasireiškianti izoliavimu ir atskyrimu. Savo asmens pilnatvę neįgalus žmogus privalo pajusti šeimos gyvenime, mokykloje, darbe ir ypač socialinėje plotmėje ir religinėje visuomenėje. Popiežius savo požiūrį į žmones su negalia išreiškia 1993 m. kalbėdamas konferencijoje sveikatos rūpybos darbuotojams: "Pasaulyje yra daug žmonių, sergančių įvairiomis ligomis, dauguma jų ignoruojami. Todėl mūsų užduotis - keisti visuomenės požiūrį, pasidalinant savo patirtimi, išaiškinant neįgaliųjų situaciją žmonėms antropologiniu, klinikiniu, moraliniu, socialiniu, juridiniu ir religiniu aspektais".

Šiandien ne ką mažesnė problema yra žmonių su negalia užimtumas. Ekonominės sąlygos ir sparta reikalauja stiprių ir sveikų darbuotojų, todėl neįgalūs žmonės dažnai nustumiami į šalį. Tuo remiantis " būtų labai pažeminta žmogaus vertė ir sutryptas žmoniškumas, jeigu į visuomeninį gyvenimą ir, vadinasi, į darbą tebebūtų priimami vien tokie nariai, kurie visiškai gali naudotis savo sugebėjimais; tai būtų pavojinga diskriminacijos forma tarp stiprių bei sveikų žmonių bei silpnų ir ligonių. Darbas objektyvia prasme ir šiomis aplinkybėmis turi būti palenktas žmogaus orumui, darbo subjektui, o ne ekonominei naudai (...), todėl įvairioms institucijoms, susijusioms su darbo pasauliu, ir tiesioginiam, ir netiesioginiam darbdaviui priklauso remti neįgaliojo teisę į profesinį mokymą ir į darbą taip, kad jis galėtų būti įtrauktas į gamybinę veiklą".

Bažnyčios socialiniame mokyme skiriamas didelis dėmesys žmogaus su negalia situacijai. Tai buvo nulemta paties gyvenimo. Bažnyčia dar kartą atsiliepė į kvietimą: "Kiek kartų tai padarėte vienam iš šių brolių, man padarėte". Žmogaus su negalia orumas ir vertė nebus sutrypta, jeigu laikysime jį savo broliu ar dalele savęs.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]