LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Alvydas VALENTA
|
ANTROPOFAGAS
...vejasi ir vejasi viena kitą, susilygina, prasilenkia ir vėl vejasi, blankiai švyti sukdamos ratą po rato pigaus kinietiško laikrodžio rodyklės, lygiai po savaitės jis sustos, bet šią naktį šviečia ir juda, ir neleidžia užmigti. Niekur negalima pasislėpti: brangiame viešbučio numery, senoje kaimo daržinėje ar dvyliktame blokinio vienakojo aukšte - pigus ir visada alkanas kinietiškas drakonas persekioja ir primena. Ištrūkęs iš uoliai saugomos drakonidės ir apsigyvenęs ant kambario sienos, ryja ir ryja dar likusį laiką, toks jausmas, lyg rytų tavo ramybę ir sunkiai užgyventą gerą, lyg rytų tavo paties kūną - prakeiktas nepasotinamas antropofagas!
* * *
Vienas ir išdidus tu eini per užkariautą pasaulį. Frydrichas Šileris
Na, tai ir eik, nelaimingas poete, vienišas ir išdidus, iki artimiausio kiosko nusipirkti alaus ir nuskandinti metafizinį liūdesį! Vakar prie baro vėl visą vakarą gėrei vienas, o paskui kibai prie svetimų moterų... Tada vėl gėrei, kantriai, stiklas po stiklo, protestuodamas prieš pasaulio beprasmybę, kol tapai homo nieko neprisimenantis. Šitaip geri vis dažniau - nusiramink, nuo savęs nepabėgsi! Na, eik eik, nedelsk, pabudusi sąžinė pradeda juodą savo darbą, nuskandink ją klampaus skysčio butelyje, sunaikink į kepenis įsimetusį visagalį liūdesį, sulipdyk į vientisą valios srautą suplėšytą sąmonę ir sėsk prie balto lyg sniegas popieriaus lapo! Ryt ar poryt vėl keliausi į linksmybės namus, vėl sėdėsi prie baro ir visą vakarą gersi vienas, o paskui prasiblaiviusia galva sugrįši namo ir nubusi trečią ar ketvirtą valandą nakties, ir prieš akis tarytum gavusios generolo įsakymą paradiniu žingsniu, darniai susirikiavusios, pražygiuos visos gyvenime padarytos kvailystės, pigaus sieninio laikrodžio rodyklėmis liausis tekėjęs laikas ir naktis niekada nesibaigs, štai šitaip, nelaimingas poete, šitaip, ateina metas už viską sumokėti tikrąja kaina!
* * *
...ir tada jis mintyse garsiai sušukdavo: "Ant denio!" Pakildavo nuo rašomojo stalo ir neskubėdamas, tvirtu žingsniu, pereidavo mažumėlę linguojančiu redakcijos koridoriumi, nieko neveiksi, nuo išgerto alkoholio koridorius visada ima mažumėlę linguoti, lyg laivo denis vaikystėje skaitytose nuotykių knygose... Retsykiais šitaip keistai atsitikdavo: jis imdavo ir nutrūkdavo nuo grandinės, ir tada apsnūdusį kraują atskiesdavo nemenka porcija alkoholio, vėl tapdavo stiprus ir jaunas, kaip tada, prieš dvidešimt metų, kai viskas, kas turėjo įvykti, egzistavo tik būsimajame laike, prisiminimai nustodavo persekioję, lyg baugštūs šunys atsitolindavo per saugų atstumą, jis tapdavo savo paties prisiminimų piemeniu ir šeimininku! Tada dar kartą garsiai mintyse sušukdavo: "Visi ant denio!" Pereidavo linguojančiu redakcijos koridoriumi ir pasukdavo išėjimo link. Norėdamas prailginti trumpą kelionę namo, užeidavo į pigią pustuštę kavinę, užsisakydavo puodelį kavos ir įkaldavo du po "penkiasdešimt" degtinės, o tada, garsiai skambant klaikiausiai rusiškai muzikai, vėl grįždavo į realybę, suspausdavo rankoje neregio lazdą ir apsnigtomis vėjuotomis sausio gatvėmis jau tikrai keliaudavo namo.
OBSIDIANAS
Skaidri lyg kalnų krištolas ir aštri lyg obsidiano peilis actekų žynio rankose, ji tyliai sako: "Renkis, šį vakarą, patekėjus mėnuliui, didžiosios piramidės viršūnėje, būsi paaukotas ant meilės altoriaus, linksmai dainuojant actekų vaidilutėms ir gaiviai kvepiant suskintoms laukų gėlėms, tavo krūtinę perskros obsidiano peilis ir dar spurdanti širdis bus įmesta į auksinį dubenį... Renkis, šį vakarą, stojus pilnačiai, pažinsi didžiąją meilės misteriją." Peilis actekų žynio rankoje pakyla, pakyla ir nesileidžia, aštrus obsidiano geluonis stebeilijasi virsdamas šalta mėnesiena, nutekančia akmeninėmis šventyklos grindimis - ne, ir šįsyk ne tu!
* * *
Mirė galvijų šėrikas Julius (...) mirė namai ir šventyklos . Sigitas Parulskis ("Subjektyvi kronika")
Mirė didžiausias visų laikų šelmis ožiakojis Dionisas, mirė garsiausias iš riterių, karalius Artūras, Mirė našlių ir našlaičių guodėjas, išmaningasis Lamanšo hidalgas, mirė jo ginklanešys, mirė pirmoji karalystės špaga d'Artanjanas ir pirmasis jos juokdarys kunigaikštis Myškinas, mirė krikščionių Dievas ir jo mirtį skelbęs Friedrichas Nietsche taip pat jau mirė, seni išmintingi profesoriai sako, kad miršta visas senasis pasaulis - baigiasi Fausto amžius, tai kas tada belieka - Apolonas gal, internetas?
|