LASS LITERATŲ KŪRYBA

Alvydas VALENTA

 


ANTROPOFAGAS

 

...vejasi ir vejasi viena kitą,

susilygina, prasilenkia ir vėl vejasi,

blankiai švyti sukdamos ratą po rato

pigaus kinietiško laikrodžio rodyklės,

lygiai po savaitės jis sustos,

bet šią naktį šviečia ir juda,

ir neleidžia užmigti.

Niekur negalima pasislėpti:

brangiame viešbučio numery,

senoje kaimo daržinėje

ar dvyliktame blokinio vienakojo aukšte -

pigus ir visada alkanas kinietiškas drakonas

persekioja ir primena.

Ištrūkęs iš uoliai saugomos drakonidės

ir apsigyvenęs ant kambario sienos,

ryja ir ryja dar likusį laiką,

toks jausmas, lyg rytų tavo ramybę

ir sunkiai užgyventą gerą,

lyg rytų tavo paties kūną -

prakeiktas nepasotinamas antropofagas!

 

* * *

 

Vienas ir išdidus tu eini per užkariautą pasaulį.

      Frydrichas Šileris

 

Na, tai ir eik,

nelaimingas poete,

vienišas ir išdidus,

iki artimiausio kiosko

nusipirkti alaus

ir nuskandinti metafizinį liūdesį!

Vakar prie baro

vėl visą vakarą gėrei vienas,

o paskui kibai prie svetimų moterų...

Tada vėl gėrei,

kantriai, stiklas po stiklo,

protestuodamas prieš pasaulio beprasmybę,

kol tapai homo nieko neprisimenantis.

Šitaip geri vis dažniau -

nusiramink, nuo savęs nepabėgsi!

Na, eik eik, nedelsk,

pabudusi sąžinė pradeda juodą savo darbą,

nuskandink ją klampaus skysčio butelyje,

sunaikink į kepenis įsimetusį

visagalį liūdesį,

sulipdyk į vientisą valios srautą

suplėšytą sąmonę

ir sėsk prie balto lyg sniegas popieriaus lapo!

Ryt ar poryt vėl keliausi į linksmybės namus,

vėl sėdėsi prie baro

ir visą vakarą gersi vienas,

o paskui prasiblaiviusia galva sugrįši namo

ir nubusi trečią ar ketvirtą valandą nakties,

ir prieš akis tarytum gavusios generolo įsakymą

paradiniu žingsniu,

darniai susirikiavusios,

pražygiuos visos gyvenime padarytos kvailystės,

pigaus sieninio laikrodžio rodyklėmis

liausis tekėjęs laikas

ir naktis niekada nesibaigs,

štai šitaip, nelaimingas poete, šitaip,

ateina metas už viską sumokėti tikrąja kaina!

 

Valentino AJAUSKO piešinys

* * *

 

...ir tada jis mintyse garsiai sušukdavo:

"Ant denio!"

Pakildavo nuo rašomojo stalo

ir neskubėdamas, tvirtu žingsniu,

pereidavo mažumėlę linguojančiu redakcijos koridoriumi,

nieko neveiksi,

nuo išgerto alkoholio

koridorius visada ima mažumėlę linguoti,

lyg laivo denis

vaikystėje skaitytose nuotykių knygose...

Retsykiais šitaip keistai atsitikdavo:

jis imdavo ir nutrūkdavo nuo grandinės,

ir tada apsnūdusį kraują

atskiesdavo nemenka porcija alkoholio,

vėl tapdavo stiprus ir jaunas,

kaip tada, prieš dvidešimt metų,

kai viskas, kas turėjo įvykti,

egzistavo tik būsimajame laike,

prisiminimai nustodavo persekioję,

lyg baugštūs šunys

atsitolindavo per saugų atstumą,

jis tapdavo savo paties prisiminimų piemeniu ir šeimininku!

Tada dar kartą garsiai mintyse sušukdavo:

"Visi ant denio!"

Pereidavo linguojančiu redakcijos koridoriumi

ir pasukdavo išėjimo link.

Norėdamas prailginti trumpą kelionę namo,

užeidavo į pigią pustuštę kavinę,

užsisakydavo puodelį kavos

ir įkaldavo du po "penkiasdešimt" degtinės,

o tada, garsiai skambant klaikiausiai rusiškai muzikai,

vėl grįždavo į realybę,

suspausdavo rankoje neregio lazdą

ir apsnigtomis vėjuotomis sausio gatvėmis

jau tikrai keliaudavo namo.

 

OBSIDIANAS

 

Skaidri lyg kalnų krištolas

ir aštri

lyg obsidiano peilis

actekų žynio rankose,

ji tyliai sako:

"Renkis, šį vakarą, patekėjus mėnuliui,

didžiosios piramidės viršūnėje,

būsi paaukotas ant meilės altoriaus,

linksmai dainuojant actekų vaidilutėms

ir gaiviai kvepiant suskintoms laukų gėlėms,

tavo krūtinę perskros obsidiano peilis

ir dar spurdanti širdis

bus įmesta į auksinį dubenį...

Renkis,

šį vakarą, stojus pilnačiai,

pažinsi didžiąją meilės misteriją."

Peilis actekų žynio rankoje pakyla,

pakyla ir nesileidžia,

aštrus obsidiano geluonis

stebeilijasi virsdamas šalta mėnesiena,

nutekančia akmeninėmis šventyklos grindimis -

ne, ir šįsyk ne tu!

 

* * *

 

Mirė galvijų šėrikas Julius (...)

mirė namai ir šventyklos .

      Sigitas Parulskis ("Subjektyvi kronika")

 

Mirė didžiausias visų laikų šelmis

ožiakojis Dionisas,

mirė garsiausias iš riterių, karalius Artūras,

Mirė našlių ir našlaičių guodėjas,

išmaningasis Lamanšo hidalgas,

mirė jo ginklanešys,

mirė pirmoji karalystės špaga d'Artanjanas

ir pirmasis jos juokdarys

kunigaikštis Myškinas,

mirė krikščionių Dievas

ir jo mirtį skelbęs Friedrichas Nietsche

taip pat jau mirė,

seni išmintingi profesoriai sako,

kad miršta visas senasis pasaulis -

baigiasi Fausto amžius,

tai kas tada belieka -

Apolonas gal,

internetas?

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]