NAUJOS KNYGOS

Vilija DUMBLIAUSKIENĖ

"SU BALTĄJA LAZDELE KŪRYBOS TAKAIS"

Spalio 16 dieną Vilniuje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje, įvyko Žiedūnės Zaveckienės knygelės "Su baltąja lazdele kūrybos takais" pristatymas. Pokalbis apie knygą vyko nedideliame, tačiau be galo šiltai ir draugiškai nusiteikusių žmonių būrelyje.

Pirmiausia keletas žodžių apie autorę. Žiedūnė Zaveckienė - humanitarinių mokslų daktarė, ilgametė Vilniaus universiteto docentė. Ji yra bibliotekininkė, knygotyrininkė, pedagogė. Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotojų kūrybine veikla susidomėjo rengdama straipsnius "Knygotyros" enciklopediniam žodynui. Autorės teigimu, pagrindiniai šaltiniai, padėję susipažinti su aklaisiais literatais, buvo Lietuvos aklųjų bibliotekos archyvai bei leidiniai. Padėjo ir asmeninės konsultacijos su pačiais literatais, bendravimas su bibliotekos direktore Jadvyga Kuoliene, bibliotekos tiflotyros skyriaus vedėju Juozu Valentukevičiumi.

Medžiagos išdėstymas knygelėje nesudėtingas: kūrėjai suskirstyti į poetus ir prozininkus. Kiekvienam iš jų yra skirtas atskiras straipsnelis. Čia pateiktą medžiagą papildo ir paįvairina pokalbiai su literatais apie jų gyvenimą ir kūrybą. Knygelėje taip pat rasime straipsnį apie naujausią neregių kūrybos almanachą "Žodžio spalvos" bei dr. Valentino Vytauto Toločkos parengto "Lietuvos tiflopedagogų sąvado" pristatymą.

"Su baltąja lazdele kūrybos takais" - dešimties žmonių kūrybos bibliografinė analitinė apžvalga. Šie žmonės - tai socialinių mokslų daktarai Valentinas Vytautas Toločka ir Antanas Grigutis, poetai Valdas Sušinskas, Liongina Bučelytė, Algimantas Katilius, Alvydas Valenta, prozininkai Elena Janulytė Keršienė, Birutė Petkevičiūtė Šleinienė, Lionginas Ragėnas, Saulius Plepys. Autorė sako, kad bibliotekininkais šiuos kūrėjus pavadinusi šiek tiek sąlygiškai - mat visi jie turi savas profesijas: žurnalistai, lituanistai, tiflopedagogai. Bendras bruožas: visi jie dirba arba yra dirbę Lietuvos aklųjų bibliotekoje arba yra su ja glaudžiai susiję.

Knygelės pratarmėje Ž. Zaveckienė rašo, kad ji bandžiusi išsiaiškinti, ar yra kokių nors psichologinių skirtumų tarp aklųjų ir reginčiųjų kūrėjų. Autorė pastebi, kad abiems šioms grupėms bendra yra atkaklumas, noras išryškinti save arba tiesiog atskleisti tūnantį talentą. Tačiau ji pažymi, kad tarp neregių visa tai ryškiau. Šiam teiginiui patvirtinti cituojami A. Valentos žodžiai: "Kūryba - gal vienintelis mums duotas šansas sustoti, apsižvalgyti, išmokti atskirti tikruosius pasaulio pavidalus ir jo kaukes". Autorė pastebi, kad regintieji kūrėjai aklųjų pasaulį dažnai vaizduoja labai juodomis ir niūriomis spalvomis. Tai neteisinga: neregiai jaučia daug daugiau, negu atrodo. Gal tai ir leidžia jiems gyventi ir dirbti. Jos nuomone, neregių rašymo motyvaciją būtų galima apibrėžti kaip noro gyventi išsaugojimą ir palaikymą, savo lemties nugalėjimą, gyvenimo prasmės kūrimą, ryšio su reginčiųjų pasauliu palaikymą ir sustiprinimą.

Autorė nuoširdžiai džiaugėsi, kad likimas ją atvedė į Lietuvos aklųjų biblioteką. Docentė sakė sužinojusi daug nauja apie neregių gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje, jų darbus, džiaugsmus ir vargus. Pasakojo sutikusi šičia daug nuostabių žmonių, mokančių nuoširdžiai bendrauti, o taip pat puikiai įvaldžiusių plunksną. Savo kūrinio herojams autorė dovanojo knygeles su autografais. Kūrėjai, patekę į knygelę, Ž. Zaveckienei taip pat buvo labai dėkingi už jos darbą. Jų nuomone, leidinys yra reikšmingas ne tik patiems autoriams: jis turėtų įeiti į Lietuvos aklųjų gyvenimo istoriją, likti ateities kartoms kaip dokumentas.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]