NEREGYS IR VISUOMENĖ

Juozas DAUNARAVIČIUS

SENAMIESČIO KLIŪČIŲ RUOŽAI

Minėdami Tarptautinę baltosios lazdelės dieną, LASUC nutarėme atsisakyti tradiciniais tapusių renginių ir sumanyti kažką naujesnio. Juo labiau, kad LASS centro taryba sugalvojo gana šaunų šūkį: "Į buvimą kartu su kitais visuomenės nariais". Supratome, kad kažkaip turime pasirodyti ar prisistatyti reginčiųjų bendruomenei.

Žygis į miesto širdį jau brendo ne vienerius metus, tačiau sunkiausia buvo pasirinkti laiką ir formą. Po ilgų diskusijų nusprendėme pražygiuoti centrinėmis miesto gatvėmis ir kad toje akcijoje dalyvaus A. Jonyno vidurinės mokyklos neregiai mokiniai, kurie mokosi vaikščioti su baltomis lazdelėmis. Jiems talkins keturi pedagogai, kurie dar ir dalins praeiviams lankstinukus ir skrajutes apie aklųjų ir silpnaregių ugdymą. Susidarė šešiolikos dalyvių grupė iš 2 - 11 klasių, nė vienas iš jų neatsisakė dalyvauti, tiesa, vėliau du susirgo.

Iš magnetinių geometrinių figūrėlių lentoje buvo sudėliota aikštė su Rotuše, Didžioji, Pilies ir Šventaragio gatvės, aikštė su Katedra ir varpine, dalis Gedimino prospekto. Su šiuo schematišku planu atidžiai susipažino kiekvienas neregys. Tai praktiškai ir visas pasirengimas akcijai.

Su mokiniais sutarėme, kad Baltosios lazdelės dienos paminėjime dalyvaujame todėl, jog mintimis norime pabūti su visais pasaulio neregiais mokiniais, norime paskatinti visus Lietuvos akluosius ir silpnaregius "nesislėpti" namuose ir vaikščioti su baltosiomis lazdelėmis. Visiems drauge įsitikinti, kaip prestižinės Vilniaus gatvės pritaikytos asmenims su regėjimo negalia.

Spalio 15 d. 11.30 val. nuo Vilniaus rotušės patraukėme Didžiosios gatvės link. Maloniai buvau nustebintas, kaip kantriai automobilių vairuotojai laukė, kol visi pasiekėme šaligatvį. Prieš dešimtmetį kantrybe turėjo apsišarvuoti patys neregiai, o vairuotojai gailestingumu tikrai nepasižymėdavo.

Didžiosios gatvės šaligatvis pažėrė daugybę kliūčių. Tarsi gūdus tankus miškas staiga, bežygiuojant ramiu šaligatviu, prieš neregius atsirasdavo medžių, telefono būdelių, įvairių puodų su gėlėmis, reklaminių stendų, kažkokių stulpų, stulpelių. Tik akcijos metu atkreipiau dėmesį, kad kas kelis metrus Didžiojoje gatvėje vos ne šaligatvio viduryje styrojo įkasta daugybė stulpelių su tais pačiais kelio ženklais "Mokama stovėjimo aikštelė". Jeigu atvykstantys čia vairuotojai yra blogai matantys, gal tada reikėtų parengti keletą masyvesnių įspėjamųjų ženklų, o ne pastatyti jų ištisą virtinę. Jeigu tarp vairuotojų yra neregių, gal vieną iš šių ženklų reikėtų parengti su informacija brailio raštu?

Akcijos dalyviams kliūtimi tapo ir "Čili pica" lauko kavinė, įsikūrusi vos ne per visą šaligatvį. Kažkas iš mokinių paklausė: "O važiuojamoje gatvės dalyje ar yra stalų ir kėdžių?"

O Pilies gatvės šaligatvyje ne sykį kelią pastojo lengvieji automobiliai. Išvardintos kliūtys trukdė akliesiems pasirinkti tiesią ėjimo kryptį, dėmesį blaškė ir kiti miesto garsai. Mokinius dar kalbino LTV ir Vilniaus televizijų bei "Eltos", "Sostinės", "Mūsų žodžio", "Dialogo" žurnalistai.

Visiškai kitoks vaizdas atnaujintoje Gedimino prospekto dalyje. Ten praktiškai kliūtys - vienoje eilėje, netoli bordiūrų kraštų. Šaligatvyje pakanka vietos praeiviams prasilenkti, jame nėra chaotiškos prekybos, o dalis Pilies gatvės "nusėta" dailininkų paveikslais ir kitais dirbiniais.

Akcijos metu visi praeiviai mums buvo geranoriški, atvirai emocijų nereiškė, tačiau daugelio veidus nutvieksdavo susidomėjimo, nuostabos ar susižavėjimo žvilgsniai, nukreipti į solidžiai pagal savo metus žingsniuojančius neregius vaikus. Nė vienam praeiviui tikriausiai šiurpuliukai nuėjo per kūną, kai baltosios lazdelės antgaliai slydo akmenimis grįsta Pilies gatve, nes garsai aidu atsiliepdavo ir kažkur nuvilnydavo siaura gatvele. Tik Katedros aikštėje prie mūsų priėjo atstatomų Valdovų rūmų darbuotoja ir nuoširdžiai neregius kvietė susipažinti su ekspozicija. Tą ketiname padaryti ateityje, tačiau "Pieno baro" darbuotojų pakvietimui niekas negalėjo atsispirti.

Na, o kokia mokinių nuotaika? Jie tikrai nuėjo numatytą maršrutą ir, nugalėję kliūtis, kai kurie jautėsi pavargę, tačiau visi buvo kupini įspūdžių: kai kas išgyveno, jog labai jaudinosi, kad trikdė važiuojančios mašinos, kelio kliūtys, kad jautė ir baimę, staiga atsidūrę judriuose šaligatviuose su visiškai nežinoma aplinka, kad vienas kitas nesuspėjo eiti su pagrindine dalyvių grupe, jog kažkodėl sunkoka buvo išlaikyti tiesią kryptį.

Tai mokiniams buvo tartum simbolinė pamoka - be moralizavimo ar kitokių protingų pamokymų, tai tik bandymas savikritiškai kiekvienam įvertinti savo sugebėjimus.

Labai greitai praskris metai A. Jonyno vidurinėje mokykloje ir tada jau tikrai mokiniai patrauks į savo Didžiąją gatvę statyti "gyvenimo pilių".

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]