RENGINIAI

Daiva ŽIEMELIENĖ

PROTĖVIŲ PILIS APLANKĘ

Rugsėjo mėn. 27, Pasaulinę turizmo dieną, Klaipėdos aklieji ir silpnaregiai, dirbantys UAB "Regseda", sutiko keliaudami. Kelionę organizavo gamybinės organizacijos pirmininkas A. Mumgaudis, lėšų skyrė UAB "Regseda", o taip pat ir darbininkų bei profesinė sąjunga "Solidarumas".

Dar saulei nepatekėjus, patogiu pusantro aukšto autobusu riedėjome autostrada. Kelionės tikslas - aplankyti Trakų ir Panemunės pilis.

Diena buvo puiki, saulėta ir šilta. Ekskursijos vadovas Silvestras Algirdas Žulpa, jau 40 metų dirbantis šį darbą, nuolat tenkindavo mūsų žingeidumą. Istorijos, pasakojimai, legendos, sakmės net žemaitiška tarme lydėjo mus visą kelionę.

Netrukus pasiekėme ir senąją Lietuvos sostinę - Trakus - 20 ežerėlių ir 30 salų kraštą. Trakų miestas įsikūręs išskirtinai gražioje vietoje ir išsaugojęs vieną iš įspūdingiausių Lietuvos įžymybių - XIV - XV a. statytą gotikinę Trakų salos pilį. Susipažinę su miesto istorija ir architektūra, aplankėme Trakų pilies muziejų. Centrinius rūmus nuo priešpilio skiria gilus 55 m ilgio ir 11 m pločio perkasas su storomis 6 m aukščio sienomis. Praėję pakeliamą tiltą, išvydome 33 m aukščio donžoną. Šio penkiaaukščio statinio patalpose senovėje budėjo sargyba. Donžono pirmame aukšte yra vienintelis įvažiavimas į pilį. Čia buvo įrengta sudėtinga uždarymo sistema: iš lauko pusės - pakeliamas tiltas, už jo - slankiojančios grotos, iš vidaus - ąžuoliniai vartai. Pilies vidaus kiemelyje aplankėme galerijas, kuriose susipažinome su gausia archeologine ir istorine medžiaga, bylojančia apie senosios Lietuvos sostinės praeitį. Trakai garsėja dar vienu unikaliu istorijos reliktu - nedidele karaimų genties dalimi, tebegyvenančia šiame mieste. Tai bene vienintelis atvejis pasaulyje, kai vienoje vietoje, neprarasdama savo etnogeninių bruožų, gyvuoja tokia negausi tautos dalis. Tai pastebėjome ir mes - Trakuose išlikęs savitas pastatų sugrupavimas: namai buvo statomi į gatvę galu su trimis langais. Pasigrožėję nuostabiu ežerų kraštovaizdžiu, pasigardžiavę karaimų kibinais, tęsėme kelionę toliau Kauno link.

O netoli Nevėžio ir Nemuno santakos aplankėme dar vieną Renesanso su gotikos elementais architektūros paminklą - Raudondvario pilį. Ją sudarė rūmai, nuo XIX a. vadinami pilimi, dvi oficinos, oranžerija, arklidė (dabar dirbtuvės) ir peizažinis parkas su tvenkiniu. Šioje pilyje aplankėme ir kompozitoriaus Juozo Naujalio memorialinį muziejų.

Nemuno dešiniajame krante įsikūręs miestelis Raudonė, žymus savo gamtos paminklu Gedimino ąžuolu ir XVI a. pab. - XIX a. architektūros paminklu - Raudonės pilimi (dabar vid. mokykla). Pilis mūryta iš raudonų plytų, netinkuota. Korpusus ir bokštus puošia masyvūs konsoliniai karnizai, bokštų viršūnes - dantyti kuorai. Pilį juosia parkas, jame yra malūnas. Apkabinę Gedimino ąžuolą atsisveikinome su Raudonės parku (beje, ąžuolą pavyko apkabinti susikibus rankomis aštuoniems vyrams!)

Nors saulė jau pradėjo leistis, kelionę tęsėme toliau į Veliuonos miestelį, kurį, pasak istorijos šaltinių, 1549 m. Žygimantas Augustas užrašė Barborai Radvilaitei. Išaugusi prie istorinio lietuvių tautos prekybos ir karo kelio, Veliuona patraukia savo istorijos ir dabarties paminklais, yra viena iš labiausiai lankomų Panemunės gyvenviečių. Grožėdamiesi rudenėjančia gamta, įkopėme į Gedimino kapo kalną. Pasak padavimo, gindamas Veliuonos pilį, 1341 m. žuvo Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Manoma, kad ir Gedimino tėviškė buvusi Veliuona.

Mūsų kelionė artėjo į pabaigą. Skubėjome į pačią didingiausią pilį, statytą Lietuvos didikų ir apsuptą penkiais kaskadiniais tvenkiniais. Netrukus ir išvydome XVII - XVIII a. Panemunės pilies bokštus. 1759 m. ją nupirko Žemaitijos bajoras Antanas Gedgaudas, kuris dalyvavo 1831 metų sukilime ir už tai 1832 metais pilis iš jo buvo valdžios nusavinta.

Paskutinis mūsų pasivaikščiojimas parke saulei leidžiantis buvo panašus į rudenišką idilę - senoji Lietuvos didikų pilis, auksiniai medžių lapai, ramybė, tyras oras. Gera čia.

Po 6 metų minėsime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Vilniuje ta proga atstatomi didingi Valdovų rūmai, restauruojamos ir kitos pilys. Deja, Lietuvoje dar daug yra ir ne mažiau istorinės vertės turinčių didingų pilių, tačiau griūvančių, apleistų, nugriautų.

Mūsų kelionė baigėsi jau saulei nusileidus. Namo grįžome kupini įspūdžių ir didžiuodamiesi anot poetų, "gražiu mažyčiu mūsų kraštu."

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]