LASS LITERATŲ KŪRYBA

Juozas MARCINKUS

NEBAIGTAS POSMAS... 
Antanui atminti


Sako, žmonės yra genijai, sako, žmonės yra filosofai, sako, esama pasaulyje nemirštančių žmonių, sako, kalnai su kalnais, miškai su miškais, upės su upėmis sueiną, sako, tautos su tautomis, gentys su gentimis sueinančios, sako, labai dažnai pačiais nežinomiausiais ir pačiais neįtikimiausiais keliais susiduria ir žmonių gyvenimai. Ir daug ką žmonės žmogiškai sako. Gerai, kad sako. Ir, matyt, tuose sakymuose tiesos esama. Tikriausiai esama. Ir labai daug tiesos. Sako, net kraujas su krauju susilieja. Gal ir taip? Bet kad žmogaus vidinis pasaulis su kito žmogaus vidiniu pasauliu sueina, kad vieno dvasinė būsena iš dalies į kitą pereina, aš tuo tikiu. Aš labai tikiu - kitas žmogus kitame žmoguje gyvena ir jį degina, jį kankina, jį guodžia ir vėl iš naujo kankina, kartu su juo aimanuoja, vėl iš naujo jį myluoja, vėl kelia jam žmogiškąjį virpesį, perduoda, kas jam labiausiai rūpi, jį uždega, jį degina kaip sausą vasarą durpyną ir tarsi uždengia nematoma skraiste, kad jisai pridustų ir prisigertų to kito žmogaus kvapo, to nerimo, tų idėjų, tų svajų, to beprotiško šėlsmo. Jį uždengia, kad jisai dustų, kad dustų iki šleikštulio, iki nežmoniško svaigulio, iki velniško skausmo, bet kad jis pajustų tą kitą, kad pajustų visa savo esybe, visa savo būtimi, kad jis yra jis ir kad jis nebėra jis, kad jis yra tik dalis kito žmogaus, kad jį paveikė to kito žmogiškoji dvasia, paveikė pilietiškumas, duona, šautuvas, meilė, kančia, kūryba, begalė svaja, fantazija, nenurimstantis esybiškasis širdies šėlsmas.

Ne, tai ne fatalizmas, o daugiau alpinanti nostalgija ir dvasinės žmogaus potencijos filosofija, kūryba, nepasotinamas geidulys, troškimas būti su kitais žmonėmis, būti juose, juos išgyvent, pajusti visa tai, kas tauru, kas žmogiška. Atrinkti jo filosofiją, meną, jo visas kūrybines jėgas, atrinkti, kas kitiems gali būti naudinga, atmetant visą šlamštą, visas smulkmenas, atmetant visa, kas tuščia, beprasmiška. Ne, ar tu gali įeit į mano vidinę būseną, ar gali pajusti mano dvasinę širdies gėlą, žmogišką, nepasotinamą, amžinai nerimstantį, amžinai ieškantį, amžinai klausiantį ir niekada nepasotinamą alkį? Šimtus tūkstančių kartų savęs klausianti, kodėl, dėl ko? Ne, niekada nepajusi to, jeigu aš tau neatidengsiu didelės vidinės savo įtampos, velniškų virpesių, to po didžiųjų galvos smegenų pusrutulių susiklosčiusių minčių klodų, daugybės atsiminimų ir meilės žmogui, apie kurį noriu papasakoti.

Ne, tu niekada, negalėsi pajusti ir niekada nepajusi tos pačios žmogiškosios membranos, kuri suvirpa kiekviename iš mūsų, kai tu prisilieti prie to eliksyro, prie tos asmenybės, su kuria buvai tiek susietas, su kuria dirbai, kūrei, ginčijaisi, nusileidai ir vėl kilai, ir vėl ieškojai daugiau, negu tu pats gali. Bet tu ieškojai dėl to, kad tu buvai uždegtas, kad tu kaip lavina virei, kai su juo buvai, kai su juo bendravai ir kai tu vėl atsirandi ten, kur jis buvo gyvas, kur jį tu ir dabar matai. Bet jo nėra. Tu dabar tik jauti jo šilumą, tą velnišką karštį, tą alinantį troškulį. Bet jo nėra, matai tik memorialinę lentą, pritvirtintą prie namelio Alytuje, Liškiavos gatvėje Nr.17, kurioje įrašyta: "Čia gyveno ir kūrė įžymus Lietuvos poetas, nusipelnęs kultūros veikėjas Antanas Jonynas". Ir šita memorialinė lenta tave prikausto, tavyje sukelia begalinį siautulį, didžiulę meilę visumai, žmonėms, namui, gatvei, miestui, rajonui, Lietuvai, visiems visiems pylimams, kuriuos rašytojas mėgo, ir ypač vienam iš visų pylimų - Alytaus geležinkelio senajam!

Ne, tu nepagalvok, kad atsiradai homeriškajam pasauly. Tu ne ten, kur gyveno Italijos liaudies didvyryje Garibaldis, ne Gėtės "Fauste". Ne, tu ne ten. Tu atsiradai Čiurlionyje, tu atsiradai "Kalvio Ignoto teisybėje", Salomėjos Nėries "Lakštingaloje", tu tikriausiai atsiradai Donelaity, Žemaitėje, tu atsiradai "Puodžiūnkiemy". Ir dar ne. Tu tikrų tikriausiai atsiradai Mieželaičio "Žmoguje".

Tad ir pradėsime nuo Žmogaus, nuo tikrojo Mieželaičio žmogaus, nuo Marcinkevičiaus Pirčiupio.

O gal dar ne? Mes pradėsime nuo: "Tu mano kraujas gyvas", mes pradėsime "Žmogaus širdis - kareivio širdis", mes pradėsime nuo didžiosios Lietuvos upės Nemuno, prie kurio tu augai, gyvenai, svajojai, dainavai piemeniškas vaikiškas daineles, dainavai lyrinius, graudžius ir svajingus posmus, kad išgarsintumei ne save, ne savo vardą, o Nemuną, kuriame ne tik maudeisi, bet ir glostei jo amžinai tekančią srovę, kad apdainuotumei savo senąjį Alytaus pylimą, kad apdainuotumei Dzūkijos sostinę Alytų, kuriame, klausydamasis savo motinos dzūkiškos lopšinės, augai, kad papasakotumei visai Lietuvai apie Liškiavos gatvę, apie savo tėvo trobelę ir apie savo mylimus dvikamienius beržus, tarp kurių, tų augančių jaunų berželių, sėdėjai tu ir kartu su jais augai. Ir išaugote jūs visi trys taip aukštai, kad beržų ošimą ir poeto lyriką išgirdo visa Lietuva.

Apie tai esu rašęs ne viename savo literatūriniame kūrinyje, o daugiausia apie tai kalbėjau savo knygose: "Širdies kaitra", išleistoje 1986 metais, "A.Jonynas amžininkų prisiminimuose", išleistoje 1993 metais, ir kt. Suprantama, kaip Antanas Jonynas savo kūryboje tik dalelę posmų išdainavo apie savo gimtinę, apie Lietuvą, apie jos grožį, taip ir mes turbūt niekada neišsakysime žodžiais, neišdainuosime visko dainomis apie Dzūkijos poetą Antaną Jonyną, o aš, norėdamas išgirst dar tų beržų ošimą, pajusti gatvių, skverų, pušynėlių šilumą ir dvelksmą, kartais pabuvoju ten, Alytuje, arba Antakalnio kapinėse, kur amžinai užmigo nebaigtos Antano Jonyno knygos, kurias jau buvo planavęs išleisti, tai "Žmogus" (darbas, šeima, muzika), Antano Jonyno ir Valentino Toločkos "Lietuvos aklųjų visuomeninės veiklos istorijos datos ir žmonės", "Mokymo priemonė aklųjų darbingumo atkūrimo mokyklai" ir nebaigti posmai, kurių jis būtų dar daug parašęs, kuriuos jis pats taip įstabiai mokėjo publikai deklamuoti:

 

Kalneliai, pušynėliai ir smėlynai.

Ramiai sau teka Nemunas platus,

Prie Nemuno to senojo,

   prie mėlyno pušyno

Gimtasis mano miestas Alytus.

 

Atsimenu aš motinos lopšinę -

Ji buvo ligi ašarų graudi:

Giliai daina įsismelkė

   į kūdikio krūtinę

Ir skamba amžinai manoj širdy.

 

A.Jonynas

 

Valentino AJAUSKO piešinys

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]