LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

KAM REIKĖJO ŠAUT...


Paežerės vaizdelis (tikras atsitikimas)

"Tu rašai ir apie šį, ir apie tą, o apie mane nė žodelio, nors žadėjai... Tikėjau pažadu, nes tada taip užjautei, taip manęs gailėjais..." - šitaip papriekaištauna man vis iškylantis ir iškylantis vaizduotėje kadaise, prieš daug daug metų, Avilio ežere užpultas ir nužudytas ilgasnapis plonakaklis krykuolis.

Neužmiršau tavęs, mielas paukšti, anei kiek neužmiršau... Ir nebeužmiršiu, kol krutėsiu šitame (epitetą praleisiu) pasaulyje. Tik nežinojau, ar tai, kas man taip giliai įstrigę, bus įdomu kitiems, ar jie ką pajaus... Baisus čia daiktas - vienas ežero paukštėnas: nei įvykiai jokie nesivynioja, nei ką... Tačiau net šiandien kaip ryškiausiam paveiksle matydamas aną dieną ir tave, ėmiau šit ir pasiryžau... Kaip kam atrodys, taip - imsiu ir apsakysiu, kas nutikę.

Karas buvo pasibaigęs prieš porą metų. Visur šeimininkavo pasidabinusi, išsikvėpinusi vasara. Visi atostogavom. Avilių bažnytkaimio mokykla stovėjo tyli, tuščia, užrakinta. Tokia vieta įsikurti kareiviams labai tiko. Kažko jiems čia prireikė. Atvažiavo septyniese. Vaikštinėjo po apylinkes su nematytais prietaisais, žvalgėsi pro žiūronus, palikinėjo įkastas karteles, ant patašytų šonų pripaišę rodyklių, dar visokių kitokių ženklų, dideliuose lakštuose kažką žymėjos, braižė. Neretai svečiuodavosi kiemuose. Pirkosi valgį. Aikštės kampe iš plytų susikrovė paaukštinimą ir ant jo kūreno ugnį, pakabintuose katilėliuose virė, marmino, didžiulėj kaip rėtis varinėj keptuvėj čirškino, spirgino...

Pasakysit, tai kur čia ežeras, kur čia jo vaizdelis... Kantrybės - tuoj bus... Kareiviai gi nebūtų kareiviai, jeigu, matydami pašonėj tyvuliuojantį ežerą, nepatrauktų prie jo. Kasdien įšilusiam jaukiam vandeny mirkė savo tvirtus įdegusius kūnus, visokiausiais būdais gaudė žuvis. Prisiskolino meškerių, tinkliokų, laivų... Kai kam tie skolinimai skersai gerklę stojos, bet skolino "noriai"...

Paežerėj kareiviai dar ir pašaudydavo. Viena vietelė šitam reikalui tiesiog sutverta buvo. Įžambiai nuo kranto ėjo ne per plačiausias, bet ilgas, kiauliašeriais ir gysločiais apaugęs dirvonėlis, pasibaigiantis stačiu, aukštoku kriaušium. Tas dirvonėlio galas, kur arčiau vandens, trupučiuką linko žemyn. Labai patogu atsigulti: kojos - žemiau, krūtinė, galva - aukščiau. Nuo čia iš karabino gulom ir pliekdavo taikinin. Kad tikrų taikinių su apskritimais, su skaičiais nebuvo, tai juos atstodavo ant žemėn įbesto lentgalio pakabintas bet koks popieriaus lapelis. Tiktai prieš užkabindami vyrai jo centre pieštuku būtinai nujuodindavo apskritimėlį. Gal penkių kapeikų didumo, gal kiek didesnį... Mums, vaikėzams, šaudymas buvo tokia pramoga, toks įdomumas, kad vaje, vaje... Katrie neateidavom šaudyklon kartu su kareiviais, tie galvotrūkčiais iš visų pakampių sulėkdavom vėliau. Stovim ar sėdim šauliams už nugarų ir išpūtę akis spoksom, stebim. Katras iššauna - čiumpa žiūronus, žiūri, kur pataikyta. Po jo kiti irgi pasižiūri. Kai kada šoviką pagiria, kai kada patraukia per dantį. Rusiškai beveik nesuprantam, tačiau iš veidų viskas aišku būna. Sykiais gauna iššauti vienas kitas mūsiškių. Tam devintas dangus tuokart prasiveria.

Šaudykloj sužinojom ir vieną balistikos ypatybę. Kai pirmąjį sykį pašaudę kareiviai nuėjo, apžiūrinėdami suvarpytą lentgalį, baisiausiai nustebom. Manėm, kad jis įkastas žemėn giliai, laikos tvirtai. Bet beskaičiuodami, bečiupinėdami kulkų padarytas skylutes, atplaišėles anoj pusėj, ėmėm ir išvertėm jį. Nagi, apsieik, žmogau, pakaušio nekasęs... Kur kulkos jėga, kur stumtelėjimas pirštu... Tik nuo kulkos - nė krust, o nuo piršto - iškart kebėkšt...

Ak, gal aš čia jau per daug nukreivojau šonan, bet ano laiko įvykiai taip susiplakę krūvon, kad lygų pasakojimo takelį tiesti nėra lengva. Nors po teisybei - kaip styga griovys man ne gražesnis už vingiuotą upeliuką.

Atsimenu kaip šiandien - buvo sekmadienis. Dangus - daugiau apniukęs nei giedras, vėjelis pučia, bet vos vos, bangelės smulkutėlės, ramios - vienu žodžiu, oras meškerioti pats tas. Aš ir meškeriojau. Buvau įsitaisęs padvarės įlankos Petriniame krante. Mat vieną krantą visi vadinom Petriniu, kitą - Joniniu. Užtat, kad vienur netoliese stovėjo Petro Matulio sodyba, kitur - Jono Bakučio. Norėdamas pamėtyti net už meldynėlio, turėjau įsibristi aukščiau kelių. Laivo nebuvo, nes paskolinom aniems. Plūdė ramiai sūpavosi, kol kas niekieno nė nepajudinama. Tad, prisisėmęs kantrybės, laukiau. Šone tingiai mosavo sparnais, matyt, apysotė žuvėdra, retkarčiais neįkyriai, abejingai karktelėdama, po karklais, dumblyne, kaži ką negražiai plūdo varlė: "Kurv... kurv..." Pačiam įlankos vidury išdidžiai sukinėjosi naras. Čia paplaukia kiek, sustoja, pasidairo, vėl paplaukia... Toksai mielas, irgi žuvautojas, lyg dvasios brolis, geresnis už mus, sausumiečius. Šit sukruto, murktelėjo - nusivijo valgį, ne kitaip. Užkandęs iš naujo sukinėjos, žvalgės, pamažėle pasislinkdamas iš įlankos ploto pusėn.

Staiga netoli šito šaunuolio ištiško vanduo, beveik sykiu dėjo šūvis, atsikartodamas aidu. Naras akimoju dingo, pasinėrė. Priešingoje, Joninėje įlankos pusėje, pro krūmus prie kranto prasibrovė du kareiviai. Abu gerai pažįstami - mokykliniai. Atsirakino laivą, sužlegino grandine, subildino irklais, čežindami bortais skystutes nendreles, išsistūmė laisvan vandenin. Tasai, kurs neirklavo, pakilo nuo suoliuko, atsistojo, prasižergė. Ant galvos - šonan pakreipta pilotė, pečiai plačiausi, brezentiniu diržu sujuostas liemuo nestoras, už nugaros - dailios palaidinės klostės. Žmogus kaži koks galingas, iškilnus... Sausumoj nė neatrodė šitaip: nei prie mokyklos, nei šaudykloj. Viena ranka įsisprendęs šonan, kitoj - už buožės kaklelio laiko šiek tiek žemyn nusvarintu vamzdžiu automatą. Geltonuoja ginklo buožė, pilkšvai boluoja šovinių diskas, pailgom kiaurymėm nueiliuotas vamzdžio gaubtas. Laivas niekur neplaukia, tik kada ne kada irklai grybšteli vandenį, kad bangelės neneštų atgal nendrynan. Abu vyrai atidžiai žvelgia, kur turėtų būti naras. Aš smalsiai žiopsau, dar ne viską perpratęs. Bet šit automatas kaip gyvas šokteli prie peties, spjauna ugnim. Toj pusėj, į kur šauta, spėju pamatyti vandenyje išnykstantį tamsų gubrelį. Jau viskas man nušvinta, tik niekaip patikėti negaliu - medžioti narą!.. Tai tas pirmasis šūvis irgi nebuvo šiaip sau pasismaginimui, pagąsdinimui... Žinojau, kad medžioja antis, vandens višteles, bet šituos... Negi nebėra kur patreniruot akį... Čiagi ne koks žolių kuokštas ar kas, o gyvas sutvėrimas... Nušausit ir ką veiksit - paliksit...

Valentino AJAUSKO piešinysStebėdamasis, nerimaudamas net plūdę užmiršau. Žvalgaus - niekur nė padujų. Žaibiškai kirstelėjau - meškeriotojo įgūdis! Yra!.. Oho, ir dar kokia, kaip priešinasi... Aš - į save, žuvis - į save, plėšias tolyn, puldinėja vienan šonan, kitan... Meškerykotis rankose trūkčioja, virpčioja. Mane perlieja karštis, bet nesikarščiuoju: vedžioju užkibėlę švelniai, atsargiai, kaip priklauso. Šūviai iš naujo. Šiuokart vienas po kito iš eilės. Vargšeli tu mano, nariuk, gal jau pataikė... Žuvis pamažėle ima pasiduoti. Jau matau platų blykčiojantį šoną, storą tamsią nugarą. Bus arba reto didumo kuoja, arba šapalas. Visa vakarienė - iš vienos. Čia ūmai jokio svorio nebelieka. Laisvas valas iš vandens aukštyn lekia net pasiraitydamas. Viskas - nuėjo... Tai kipšas... Iš apmaudo stypsau it įbestas. Naujas automato trinktelėjimas išjudina. Brendu sausumon, ant žolės guldau meškerę, nuskubu prie paties įlankos kampo, kur nebeužstoja karklai, iš kur viskas - kaip ant delno. Trokštu naro neberegėti, trokštu, kad būtų pasprukęs, kad vanduo tyvuliuotų tuščias. Laivas jau beveik nebe įlankoj, o atviram plote. Abu kareiviai tebesižvalgo. Pozos nepasikeitusios: vienas nusitvėręs irklų, kitas iškilnus, pražergęs kojas stovi. Dešinėj - pasvirusiu žemyn vamzdžiu automatas. Tik kairė dabar nebesiremia į šoną. Išeitų - dar nekliudė. Dievulėliau, kaip gerai... Imu sekti ežerą ir aš. Paviršiuje ilgai nesimato nieko, tik ramutėliai kruta vilnelės. Įmanyčiau, paburčiau, užleisčiau tokias vilnis, kad laivą mėtytų, narą užstotų, paslėptų. Bet jokių vilnių nėra, o paukštis iškyla. Nespėjęs nė apsižvalgyti, nė oro sočiai įkvėpti, iškart turi lįsti gilumon. Garbė Dievui, nepataikė ir vėl. "Nagi suk prie kranto, smuk melduos, nendrėsna," - mintyse prašau, raginu užpultąjį. Tik mano raginimai vargšelio nepasiekia. Po kurio laiko galvytė dienos švieson išlenda vėl pačioj atvirumoj. Automatas krupsi, toliau laido metalinius grūdus. Laimei, pro šalį. Šaulys kaži ką trumpai susako, ar tik nenusikeikia, linkteli, spjauna per bortą. Antrasis lyg prasišiepęs, gal šaiposi iš draugo. Kartu mosuoja irklais, pasivaro arčiau laukiamo taikinio. Taikinys išneria. Trrr, trrr - dabar jau serijos. Aš visas virpu. Taip man gaila naro, taip trokštu, kad nepataikytų. Automatas sutarškia vis dažniau ir dažniau. Pasibaigtų greičiau šoviniai ar ką... Kad ir koks geras bebūtum narūnas, bet, jei nesi žuvis, tai kvėpuoti vis vien reikia. Paukštis, matyt, ima dusti. Nespėdamas atsikvėpti, paviršiuje pasirodo vis dažniau ir dažniau, po vandeniu nuplauktas tarpas kaskart trumpesnis. "Na, būkit žmonės, nustokit, ką jis jums padarė?!" - be garso karštai šaukiu tiems pramogautojams. Kai pagalvoju dabar, gal reikėjo šaukti visu balsu - gal šitaip būčiau išgelbėjęs. Minčių šauksmas nekeitė nieko, aplinkui auką fontaniukai tiško ir tiško. Tada dar kartą ėmiau raginti narą: "Šok, paskrydėk, juk gali bent kiek. Lekiančiam ne taip lengvai pataikys... Būk protingas, paklausyk!.." Naras nepakilo, nenuskrido, o vis mėgino nuo kulkų slėptis vandeny. Gal pakilt nebegalėjo, gal kiek kliudytas jau buvo...

Niekad niekur tokių negailestingų žudynių neregėjęs, nebeištveriu, nusigręžiu. Pajuntu per skruostus žemyn bėgančius šiltus vabaliukus. Bet ir nežiūrėti - nebe mano galioj. Akys - vėl žiauriai nelygios dvikovos arenoj. Negi nušautas jums gražiau už nenušautą?! Negi negaila? Ar jam gyvent nesinori?!.. Ir čia įvyksta... Viena ilga serija paukštin pataiko. Guli jis savojo vandens sūpuojamas, šviesuodamas papilvėle, guli pražuvęs... Laive - pergalės šūksnis, sodrus stiprus atsipalaidavimo keiktelėjimas... Šaulys vėl klesteli ant suoliuko drūtgalyje, pasmaukia atgal pilotę, dar kartą nusispjauna.

Išsigriebę auką (net dabar liežuvis neapsiverčia sakyt "laimikį"), kareiviai sugrįžo pačian įlankos galan, ėmė traukti paliūnėj mirkusį tinklą. O aš sugniaužta gerkle vyniojausi meškerę, ruošiausi namo. Varlė tą kažką negražiai tebeplūdo.

"Nepaliko sunykti ežere, pasiėmė... - ėmė suktis mintis, kai šiek tiek atvėsau. - Galgi ne tam, kad paikai priešais saviškius pasipuikuotų ar norėtų ištyrinėti, kaip narai surėdyti..." Jau geidžiau surast pateisinimą šauliams, apraminti save patį. Mūsų krašte šitų ežero gyventojų niekas nemedžioja, nes nevalgo. O ar nevalgo kiti?.. Jeigu jiems naras niekuo nesiskiria nuo, sakysime, anties arba tos pačios žąselės... Anos irgi negeidžia atsisveikinti su gyvenimu pačioj sveikatoj, bet štai numušamos... Ir niekas dėl to nesikamuoja, nesigraužia... Ko nors nenužudęs, mėsos neragausi... Savo paukštį pradėjau regėti tai beverdantį sriuboj, tai gražiai rusvai apkepintą, begulintį kareivių vyresniojo lėkštėj... Jei šitaip, ką tada padarysi...

Svarstymai iš tiesų truputį ramino, bet jau aiškiai suvokiau: nors į ginklus seilę varvinte varvinu ir ateityje, ko gero, varvinsiu, medžioklinį šautuvą turėsiu, jame uždaryta galybe mėgausiuos, bet medžiotoju nebūsiu niekados.

Pavakariukais, kaip kad būdavo dažnai, patraukiau mokyklos aikštėn pasportuoti. Buvo susidariusios dvi tinklinio komandos, tad ir aiškinomės nepabaigiamai katrie katruos... Kai atvyko kareiviai, ir iš jų kai kas žaidimuos įsitraukė. Nemažai jie mus išmokė. Ir pasai darėsi tikslesni, klastingesni, ir pakirst sviedinį vos ne statmenai už tinklo vienas kitas ėmėm sugebėti.

Tądien žaisti nepajėgiau, nė nepradėjau. Eidamas aikštėn pro mokyklos šulinį, išvydau... Išvydau tai, kas visus tuos apsiraminimo raizgymus kuo akivaizdžiausiai grynais niekais pavertė. Kareivis plauna išdarinėtas žuvis. Ne iš tų, kurie medžiojo, o virėjas. Jo rankos dirba, kas reikia, bet galva pasukta šonan. Veide - plačiausia šypsena. Kas čia jį taip pralinksmino? Mano akys irgi nukrypsta ton pačion pusėn. Tai štai dėl ko! Patvory rainas mokyklos sargės katinas kamuojas. Užvertęs galvą, velka narą. Nepavelka dorai. Pameta, griebia iš naujo, galva dar labiau užversta, visas persikreipęs. Plėvėtos naro kojos žemėje brėžia ruoželius, kliuvinėja už žolių. Taip, būtinai reikėjo nušaut...

Nebeprisimenu, atsakiau į kareivio "priviet" ar ne, tik žiūrėjau žiūrėjau į išniekintą ežero vandenų papuošalą ir norėjosi pradingti, prapulti visiems iš akių.

Pajuodusiom mintim, pajuodusia širdim nuo šulinio pasukau atgal. Draugužiai iš aikštės mojavo rankom, šaukė pas save, tačiau aš begalėjau trumpai žvilgtelėt per petį, ranka parodyti: "Nelaukit".

Taigi, mielasai Avilio paukšti, pasirodęs nebepriekaištauk daugiau man, matyt, papasakojimui apie tave turėjo ateiti eilė, ir, kai atėjo, kaip sugebėjau, taip tavo paskutiniąją dieną aprašiau.

Kad kiek būčiau pamiršęs dar vieną žodelį pridurti. Pasirodydamas ne kartą esi mane perspėjęs, kad neapjuodinčiau uniformos, kad uniforma galėjo būti ir kitokios spalvos, ir kitokio fasono arba net visai jokios nebūti, svarbu, koks žmogus ją nešioja... Sutinku, sutinku... Tiktai, jeigu bepasakodamas ant jos purvo uždrėbiau, tai padariau nenorom, netyčia.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]