SOCIALINĖS ĮSTAIGOS

Zina KOLALIENĖ

MŪSŲ DIENOS CENTRAS

Ne veltui sakoma, kad lengviau sugriauti nei pastatyti. Tuo netruko įsitikinti ir žmonės su regėjimo negalia, stengdamiesi atkurti aklųjų ir silpnaregių reabilitaciją. Daugumai atrodė, kad aklųjų problemos - pačių aklųjų reikalas. Tada ir buvo nutarta bendromis pastangomis įkurti Panevėžio aklųjų ir silpnaregių dienos centrą - įstaigą, kuri leistų susiburti žmonėms su regėjimo negalia sunkiais gyvenimo momentais, kur jie galėtų dalintis džiaugsmais ir rūpesčiais, užsiimtų naudinga veikla, atneštų išskalbti skalbinius, gautų įvairių žinių, kurias pritaikę, pagerintų savo gyvenimą, išmoktų padėti sau ekstremaliomis sąlygomis, rastų bendrų pomėgių, o negalintys savimi pasirūpinti - gautų ir kai kurių socialinių paslaugų. Dienos centre žmonėms skaitomi laikraščiai, diskutuojama įvairiomis temomis, mokoma įdomių dalykų. Gavę palikimo gerai įrengtas patalpas, iš naujo ėmėmės lipdyti tai, kas sugriauta. Beveik nebuvo jokių prošvaisčių išvystyti plačią veiklą dėl menkų lėšų ir specialistų trūkumo, todėl didžiausią dėmesį nutarėme skirti labiausiai likimo nuskriaustiems žmonėms. Juk vienatvė ir pasyvumas - blogiau už pačią ligą. Pasitelkę į pagalbą tiflopedagogę Staselę Tamoliūnienę pradėjome rengti kassavaitinius reabilitacinius užsiėmimus, kur aklieji ir silpnaregiai gali mokytis gaminti valgį, mokytis gražaus elgesio. Malonu matyti, kaip neregė Gražinutė mikliai pjausto daržoves. Vytautas jau gali pasigirti, kad ir namuose išsivirė koldūnų. Tik kitas Vytautas vis stebisi, kam to reikia,- tobulėti jam visai nesinori.

Rugpjūčio aštuntą dieną buvo suorganizuota pažintinė - reabilitacinė išvyka po Anykščių kraštą. Lankėmės Troškūnų vienuolyne, Anykščiuose kopėme į Laimės žiburį, nusilenkėme laiko nesunaikinamam Puntukui, džiaugėmės žmonių meile arkliams Arklio muziejuje. Vėliau skubėjome prie ežero į buvusią mūsų poilsio bazę "Vaivorykštė", kur prisiminėme praeityje praleistas malonias akimirkas ir patirtus neišdildomus įspūdžius. Čia mokėmės saugiai elgtis atviruose vandens telkiniuose, pasiruošti maistą gamtoje, bendrauti.

Dienos centre visi mūsų nariai gali pasinaudoti kopijavimo aparato paslaugomis, atnešti perskaityti ar parašyti laišką, raštą, čia jie konsultuojami įvairiais klausimais ir t.t.

Turime tik vieną skalbimo mašiną, todėl galime išskalbti drabužius ir patalynę tik vienišiems ligotiems žmonėms. Vienintelė socialinių paslaugų teikėja visiems stengiasi padėti, bet diena tam aiškiai per trumpa.

Visus metus, o ypač vasarą, dienos centre zuja silpnaregiai vaikai. Tai aklųjų ir silpnaregių globos bendrijos "Žvilgsnis" nariai.

Ne viskas sekasi, norėtųsi daugiau padėti, kad visi, čia atėję, galėtų išeiti bent jau iš dalies patenkinti. Labai reikėtų tiflopedagogo etato. Dar daug ko reikėtų... Bet mes esame ir norime tikėti, kad su gerų žmonių, savivaldybės ir kitų įstaigų vadovų pagalba mūsų problemos spręsis.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]