PORTRETAS

 

"TAU, MERGAITE, BUS VISKAS GERAI"


Neramios kelionės pas žymiausius oftalmologus buvo bevaisės. Gydytojai vienbalsiai tvirtino: Diana Gurckaja kaip gimė, taip ir liks neregė. Jos akys neišgydomos.

Mažoji Diana kurį laiką apie savo bėdą nieko nenutuokė, nes tėvai dukrai neskubėjo aiškinti, kodėl jos pasaulis yra tik vienos - juodos - spalvos. Su laiku šis supratimas Dianai atėjo pats savaime.

Nesiilgiu to, ko nepažinau

Iš šalies žvelgiant į šią merginą šiandien, susidaro įspūdis, jog ji visiškai laiminga. Paklausta, ar norėtų išvysti pasaulį, dabar ji sako: "Norėčiau ar nenorėčiau, tai ne mano, o Aukščiausiojo valia. Tačiau, jei kartais ir įvyktų toks stebuklas, bijau, kad galiu tuo spalvingu pasauliu ir nusivilti, nes iki šiol gyvenu savo artimųjų ir draugų man kurtame pasaulyje, kuris yra be galo brangus. Kitokio pasaulio aš nepažįstu, nes niekada nebuvau reginti. Todėl nemoku jo ilgėtis, nors jaučiu jį esant šalia. Manau, - jame yra daug gražaus, bet ir daug bjauraus. Savo dalią aš priimu iš Dievo nemurmėdama. Jam dėkinga, kad turiu mylinčius artimuosius, puikius draugus, kad galiu dainuoti didelei publikai, savo gerbėjams, kurie manimi tiki. Aš jiems dėkinga iki ašarų! Be jų nebūtų dainininkės Dianos Gurckajos.

Lopšinių išliūliuota svajonė

Kaip Diana tapo žinoma dainininke?

Ji sakosi nuo pat kūdikystės jautusi didelį džiaugsmą gyventi kerinčiame garsų pasaulyje. Tie pirmieji garsų stebuklai buvo mamos dainuojamos lopšinės, kurioms mažylė pradėjo pritarti vos pradėjusi kalbėti. "Dainavimas man visuomet sukeldavo kažkokį nuostabų laisvės pojūtį, kurį net žodžiais sunku nusakyti," - prisimena ji ir šiandien.

Motina suprato tą ankstyvą dukrelės pomėgį muzikai ir padovanojo jai žaislinį pianiną, kuriuo mažoji pradėjo po truputį kartoti girdėtas melodijas. O kai šiek tiek paaugo, buvo aišku, jog užvis labiausiai jai patinka italų dainininko Toto Kutunijo dainos. Greitai Diana jas pradėjo dainuoti itališkai.

Kai mergaitei sukako septyneri, ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl negali eiti į mokyklą kartu su pirmaklasėmis draugėmis, o bus atiduota į kažkokią "specialiąją". Buvo daug ašarų.

Ar sunku buvo atsiskirti nuo tėvų? "Taip, žinoma. Bet ne šis buvo pats sunkiausias momentas, o tada, kai jau muzikos mokyklos dėstytojus visomis savo vaikiškomis išgalėmis teko įtikinėti, kad aš tikrai išmoksiu skambinti pianinu. Bet aš savo įrodžiau!" - ne be pasididžiavimo sako ji.

Žingsnis į sceną

Po mokyklos - Tbilisio filharmonija. Diana jau dešimties metų pasirodė scenoje, kur dainavo žinomi dainininkai. "Prisimenu, kai sužinojau, jog man teks dainuoti su taip publikos mėgstama Irma Sochadze, kurios "Oranžinė daina" tuo metu nuo ryto iki vakaro skambėdavo per radiją ir televiziją, mane išpylė šaltas prakaitas... O kokį patyriau džiaugsmą, išgirdusi publikos audringus aplodismentus ir gavusi pirmąsias gėlių puokštes! Ne, aš įsitikinusi, jos tada tikrai nebuvo juodos! Nuo to laiko mane, vaikščiojančią su tėvais, pradėjo pažinti gatvėje. Tai buvo neapsakomai malonu," - pasakoja Diana.

Mergaitės tėvai, nors ir džiaugėsi dukros muzikiniais gabumais, tačiau, rūpindamiesi jos ateitimi, patarė geriau įsigyti filologės specialybę, galinčią tvirčiau garantuoti pragyvenimą. Tačiau mergaitė jau buvo sužavėta muzikos ir apie nieką kitą nenorėjo galvoti. "Be muzikos aš negalėsiu gyventi!" - pareiškė ji.

Kai šiandien Dianos paklausia, kas lėmė jos sėkmę, kad tapo dainininke, ji kiek pamąsčiusi sako: "Matyt, tai, kad tėvų rūpesčiu buvo tokia laiminga mano vaikystė! Atsimenu, kai dar kūdikystėje rytą nubudusi pajusdavau saulę ir išgirsdavau labo ryto man linkinčią mamą. Augdama aš svajojau būti tokia švelni, rūpestinga kaip ji. Maniau, pajėgsianti suprasti grožį, nes juk jis - ne vien tai, ką regi. Manau, nereikia ir sakyti, kaip artimųjų meilė padeda vaikui. Nesvarbu, jis toks ar ne toks kaip visi. Dabar manau, mano vaikystė buvo tokia laiminga, tėvai tokie rūpestingi, kad aš ilgai savo negalios netgi nesuvokiau, nesupratau, kodėl turiu eiti į specialią mokyklą. Ne pasaulis, o meilė gimdo nuostabiausias spalvas!

Daug ko regintieji nesupranta

Muzikos mokykloje Diana, aišku, mokėsi kartu su reginčiais vaikais. Tai, ką kiti mokėsi iš gaidų, jai tekdavo išmokti mintinai. Buvo sunku, tačiau nugalėjo kur kas už kliūtis stipresnis troškimas.

"Augdama supratau, jog, jei nori ko nors pasiekti, reikia atsikratyti baimės, tikėti savo jėgomis. Niekas kiekvienu atveju nepabus šalia. Aš tai aiškiai pajutau, kai, nugalėjusi ilgai trukusią vandens baimę, išmokau plaukti," - sako mergina.

Daugelis dalykų, kaip sako pati Diana, be galo svarbūs turinčiam negalią, sveikiesiems tiesiog dažnai nesuprantami. Pavyzdžiui, daugelis auginančių aklus ar silpnaregius vaikus, stengiasi kiekviename žingsnyje priminti, kokie jie turi būti atsargūs, nes yra kitokie nei kiti. Taip ugdomas vaiko nepasitikėjimas savimi, vidinė baimė. Ji su dideliu dėkingumu mini savo tėvų išmintį: "Vaikystėje jie niekada man neminėdavo, jog aš kitokia. Todėl manau, jog taip kaip aš į gyvenimą žengia visi. Tėvų dėka to man neminėdavo ir draugai, nors jų turėjau (ir dabar turiu) daug. Žinoma, daug ko nesupratau, klausinėjau, liečiau, klausiau, uosčiau, ragavau... Ir susidorojau su daugeliu realybės pateiktų kliūčių, kurias gaubė paslaptis. Kaupėsi pažinimo išmintis, stiprėjo pasitikėjimas savimi, ryžtas siekti savarankiškumo. Tik mano statuso žmogus gali pasakyti, kokie brangūs žodžiai: "Aš galiu".

Nežinia, kaip tai įvardyti

Dianos gyvenime yra ir tokių momentų, kurių ji sakosi pati nemokanti paaiškinti, įvardyti: gal tai likimo pirštas, gal atsitiktinumai, o gal ir aukštesnių jėgų įsikišimas.

- Gyvenau pas draugę Taikos prospekte, - pasakoja Diana. - Vieną, nors ir vėlų (jau buvo 12 val. nakties), bet šviesų vakarą, mes su ja kažkodėl įsigeidėme prieš miegą pasivaikščioti. Išėjusios prisėdome skvere, ant suoliuko, ir tyliai mėgavomės nakties ramybe.

Staiga, kaip vėliau aiškino mano bičiulė, prieš mus atsirado moteris. Ji netikėtai paprašė manęs nusiimti tamsius akinius. Aš labai sutrikau, nes šito niekada neprašydavo manęs net artimieji. Bet aš paklusau. Nepažįstamoji prisėdo greta ir, paėmusi mano rankas, padėjo sau ant kelių. Aš pajutau, jog iš jos sklinda kažkokia labai maloni, stipri šiluma. Moteris pasakė: "Mergaite, tau bus viskas gerai. Ypač 2000 metais. Nieko nebijok!" Staiga šalia jos atsirado vyriškis ir ištarė: "Eime". Prieš nueidama, ji dar kartą atsigręžė į mane ir ištarė: "Ar tu supratai? Viskas gerai!"

Kaip tvirtino draugė, jie dingo taip pat nepastebimai, kaip ir buvo atsiradę."

O likimas merginą vedė savais keliais. Šiandien ji sako, negalėjusi net svajoti, jog kada nors ne tik susipažins su savo taip pamėgtu dainininku Toto Kutunijo, bet net kartu sudainuos duetą!..

Kai Rostove per koncertą į sceną įėjo Toto ir ruošėsi padainuoti savo mėgstamą dainą "Solo noi", iš užkulisių staiga pasirodė smulkutė mergaitė ir itališkai, kaip buvo išmokusi iš įrašų, kartu užtraukė duetą. Gurckajos dalyvavimas koncerte nebuvo pažymėtas nė vienoje afišoje. Publika, kaip ir pats dainininkas, buvo apstulbinti netikėtumo.

Kai Toto baigė savo dainą ir pasitraukė į užkulisius, Diana, aidint audringiems plojimams, tęsė savo naujausias dainas. O Toto, rūkydamas cigaretę po cigaretės ir klausydamasis dainininkės, vis kartojo: "Bellissimo!"

Dovanų iš Toto Diana gavo specialiai jai įrašytą dainą. Tai jau buvo daugiau nei svajonė.

* * *

Neseniai pasklido žinia, kad Diana Gurckaja susidomėjo garsusis oftalmologas Ernstas Muldaševas. Jis nusprendė pamėginti Dianos akis operuoti. Viena iš trijų numatytų operacijų jau padaryta.

Klausinėjama, kaip jaučiasi, jaunoji dainininkė, lyg pakartodama tą šviesią naktį ištartus paslaptingos pranašės žodžius, sako: "Man viskas gerai. Kadangi esu prietaringa, tai iš anksto apie savo savijautą smulkiau nepasakosiu. Bus taip, kaip panorės Aukščiausiasis. Juk didelę dalį likimo dovanos aš jau gavau - tapau dainininke".

Parengė Vetusta PRIŠMANTIENĖ

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]