PORTRETAS

Daiva ŽIEMELIENĖ

GYVENIMO LAIMĘ SURADO KŪRYBOJE


Onutė KerienėNoriu papasakoti apie moterį, kurią sutikau, dirbdama Lietuvos aklųjų bibliotekos Klaipėdos filiale. Iš pažiūros kukli, inteligentiška moteris niekuo neišsiskyrė iš visų kitų, čia apsilankančių. Tačiau kuo daugiau bendraudavome, tuo labiau ji atsiskleisdavo kaip nepaprasto talento ir jautrios sielos žmogus.

Jos gyvenimo istoriją liudija jos pačios išpažintis: "Ateina laikas, kada perbėgęs per gyvenimą sustoji ir atsigręži pažiūrėti, kas nuveikta. Dažniausiai tai atsitinka, kai ryte pabudusi žinai, kad nereikia šokti iš lovos ir bėgti į darbą. Tuo metu jau užaugę vaikai ir auga kita karta - anūkai. Paklausi savęs, ar norėtum dar kartą taip nugyventi? Pamatai, kad gyvenime buvo daug, ko nemėgau, bet teko viską priimti dėl to, kad visa tai reikia padaryti, o saviems pomėgiams nebuvo laiko.

Labai bijojau elektros, o baigiau Kauno politechnikos institutą inžiniere-elektrike, nemėgau matematikos, o trisdešimt metų dirbau normuotoja-ekonomiste Klaipėdos aklųjų kombinate energomechaniniame ceche. Iš ten buvau išleista į užtarnautą poilsį. Gavau kompensaciją ir susimąsčiau. Sustoti negalima, nes pasinersiu į senatvės depresiją. Prisiminiau Amerikos mokslininkų žodžius: "Senatvėje nejudrumas veda į katastrofiškai greitą senėjimą". Nusprendžiau, kad dabar galiu paskirti savo likusį gyvenimą pomėgiams, išmokti dirbti tai, kas buvo prie širdies, bet nebuvo galimybių. Visą gyvenimą traukė gamtos grožis, gėlės, spalvos, nors mezgiau, siuvau, siuvinėjau, audžiau gobelenus. Man norėjosi gamtos grožį perkelti į drobę, todėl įstojau į dailės studiją "Guboja", kuriai vadovauja dailininkas Aleksandras Ilginis. Šis žmogus savo mokiniams perdavė ne tik meno pagrindus, bet ir širdies šilumą. Pradėjau suprasti, kad gyvenimas - tai mokykla, kurioje reikia dirbti ne tik tai, kas patinka, bet ir tai, kas nepatinka, supratau, kad aš tikrai išlaikiau gyvenimo egzaminą, nes su meile atidirbau, kas nepatiko, o dabar gavau kaip atlygį dirbti tai, kas patinka. Kas tai? Likimas? Ar tikrai už gerus ir blogus darbus gauni dvigubai? Kodėl žmonės ir jų gyvenimai skirtingi? Kokie yra kosmoso dėsniai? Ką reiškia liaudies papročiai? Kodėl tiek daug religijų? Ar baisi mirtis? Šie ir daug kitų klausimų mane atvedė į Vilniaus parapsichologijos akademiją. Pasimokiusi ketverius metus gavau visus atsakymus, gyvenimas pasidarė daug įvairesnis ir įdomesnis, nes jau žinai, kad tik pyktis, kerštas, neapykanta ardo žmogaus kūną ir dvasią, o meilė ir pagalba kitiems duoda vidinę šviesą. Mokiausi 24 metus, kitas pamokas gavau iš gyvenimo. Įsisukau į darbų sūkurį, užimtos visos dienos, tapybos ir batikos parodos, masažai sergantiems, dainos ansamblis "Viva la muzika". Vasarą dienos ilgos, tad yra laiko sode perduoti meilę gėlėms... Toks mano gyvenimas, nėra kada sirgti ir senti!"

Ši moteris - tai Onutė Kerienė. Jos dvasia vis tiek liko tarp Klaipėdos aklųjų ir silpnaregių, ypač glaudūs santykiai su bibliotekos kolektyvu, čia ji dažnas svečias mūsų renginiuose, skaitant paskaitas bei rengiant parodas. Džiugu, kad kūryba - tai jos gyvenimas ir nemirtingumas, nes kūryba - tai žmogus, žmogus - tai kūryba.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]