LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

IR ABU ŠITAIP PABŪNA


Aptapenusi namus, užbaigusi rytinę ruošą, prie šulinio medinėj rėčkelėj Morta plovėsi rankas. Iš kaimynės Grikinienės namų takelin išėjo penkios moterys. Iki pusiaujo paslėptos gelsvuojančių rugių, viena paskui kitą lipo neaukštan kalnelin, kad, nusileidusios kitu jo šonu, perkirtusios visada podrėgnę asiūklynę, pasiektų ežerą. Šlubis Gordziejus laivu jas perplukdys kiton pusėn, paliks iki sutarto laiko, paskui pasiims, parveš atgal. Morta visa tai žino, nes nuėjo net penkios, nes kiekviena nešėsi arba skalinėlę, nupintą iš plonučių balanų, arba vytelinį krepšį, nes buvo patsai mėlynių siautėjimo metas. O už ežero, Siniausko raiste, ant kemsų, juosvai mėlynų uogų, sako, kiekvienais metais nors rieškučiomis semk. Per ežerą tasai raistas - ranka pasiekiamas, einant pėsčiom aplinkui - pusę dienos sugaištum vien nueidamas pareidamas. Apylinkės moterys susitaria iš vakaro, rytą susieina Grikinienės kieman, o tada jau visu būriu traukia pas Gordziejų. Gal ir jai norėtųs...

Tądien saulė kepino jau iš paties ankstyvo ryto. Įdienojus stojos tokia šutra, kad augalėliai geibo.

- Fu, ka jį šimtas, stačiai kvėpuoti nebėra kuo, - prie didelio kubilo, patvartėj, nutėškusi glėbį žliugių iš daržo, atžagaria ranka braukdama nuo veido prakaitą, pasakė Mortelė.

- Bus lietaus, - nagu tikrindama kaponės aštrumą, pasakė anyta.

Į minkštutę žolę sučeksėjo plienas, nuo skersai permestos lentos kubilan dribo žali kapojai. Kai jovale kiauliai randa smulkintų žliugių, tai ryja net ausimis pasilapsėdami.

- Ir šienas tokiu oru be vėjo nekaip džiūsta, - dar pasakė Mortelė, nesiskubindama išlįsti iš tvarto pavėsio.

- Tai jau taip, - sutiko anyta.

Paskui nužvelgė nuo tvankumos suplukusią ir padėty marčią, lyg pasiūlė, lyg pasvarstė:

- Gal šiandien tenais nė neik, dukrel, pavėsiuos daugiau prisilaikyk. Pareis maniškis, tai anas tuos pietus ir nuveš.

Užbaigdama pajuokavo:

- Jo skūra storesnė.

"Dukrel..." - dažnai taip pašaukiama, bet vis vien kaskart iš naujo paglosto širdį, pasijauti kaip pas tikrąją mamutę... Sakytum, net stengtis noras paauga...

- Ką jau ten, mama, eisiu pati, ne iš sviesto - neištirpsiu.

Saulei užkopus pačion aukštumon, vyriausiojo Dubauskų sūnaus Kazimiero pati - "Mortelė", "Mortutė" - uždaromon skaldytų vytelių pintinėn susikrovė visiems trims šienpjoviams skirtus valgymus, ant galvos užsigobė baltą skarelę ir nuskubėjo ten, kur laukė ilgas smaluotas jų laivas.

Taip ji darė visuomet, kai abu svainiai su josios Kazeliu plačiose išsinuomotose lankose imdavo anapus ežero šienauti, paspirtį ūkiui ruošti. Iš ten šienas ežero ledu keliaudavo tiesiai į turgų. Birkavas kitas, žinoma, įčiuoždavo ir savan kluonan. Per šienapjūtę lankose vyrai ir nakvodavo. Negi malsies kasdien iš namų į namus, gaiši brangų darbymečio laiką.

- Pieta-aut! - pasiekusi pašiūrėlę, kur šienpjoviai nakvoja, pro apvaliai sudėtus delnus šūktelėjo Mortelė.

- Tuoja-aus, - ataidėjo atsakymas.

Vyrai iš tiesų negaišavo. Basomis tyliai atičiužėjo prie savo būsto žagarinėm sienom, nendriniu stogeliu, sėdosi po vieninteliu šičia tikru medžiu ąžuolu, pasidėjo kur katram patogiau dubenėlius. Užsikąsdami bulvėm, šlavė šaltibarščius. Gražu žiūrėt... Po to atėjo eilė dar nespėjusiai ataušti rūkytai poriebei kiaulienai su duona ir su pjaustytais svogūnų laiškais, kone mirkstančiais rūgščioje grietinėje. Pabaigoj ant mikliai sušveistų Dievo dovanų pietautojai dar užpylė raugintos klevų sulos.

Pirmasis atsistojo Andrius. Nutaikęs, kad būtinai matytų Kazys, mirktelėjo brolienei, nenulindo pašiūrėlėn minučiukę kitą padrybsoti kaip kitais kartais, o nuskubėjo atgal prie darbo prataręs:

- Bus lietaus, daug nesuvarinėto šieno...

Andrium tuoj pat pasekė Jonas, irgi skubinosi. Tik nueidamas pasakė kiek kitaip:

- Neužtruk, Kazy, ir tu. Myluokitės, bučiuokitės, šunio kumpiai, paspartintai.

Ir nusižvengė kaip koks drigantas.

Mortelė tik šyptelėjo, nėmaž nenurausdama, nes netveriančių savam kaily svainių buvo prie panašių juokelių pripratinta. Kazys apsidairė, kuo čia į tolstančią plačią balbatūno nugarą paleidus, bet, kad nieko tinkamo nenugriebė, tai ir nepaleido.

Lengva pasakyti "ilgai neužtruk", kai žmonytę jau trys dienos sykį per parą teišvysti. Nepaspartintai Kazys prie savęs glaustė stangrų, tvirtą savo moteries kūną, kibo į jos rausvutes, nuo prakaito sūrstelėjusias lūpas, nepaspartintai bučiavo užmerktas tokias atsidavusias akis ir nepaspartintai žvilgsniu pasakojo apie savo paties atsidavimą.

- Paleisk, padūkėli, - tankiai alsuodama, lino žiedų mėliais iš apačios žvelgdama per tą šienapjūtę smarkiai įbarzdusian brangučio veidan, sušnabždėjo Mortelė. - Mūsų žmogiukė neberimsta, sako: "Gana ten jums..."

- Žmogiukas, ne žmogiukė, - nudavęs rūstų, paprieštaravo Kazys.

- Ot ir žmogiukė, - Mortelės veidas taip pat pilnas rūstumo.

- Man reikia sūnaus...

- O man reikia dukrytės...

- Sūnaus...

- Dukrytės...

- Sūnaus...

- Dukrytės...

Kai, gerokai vėluodama, nuo žolelių ar ko ten Mortelė pagaliau ėmė lauktis, iš to džiaugsmo šitie abu kartais imdavo kvailioti it kokie piemenys. Tokius "ginčus" nugirdusi, vyresnioji kvailiotojus sudrausdavo, pagėdindavo, Dievo nerūstint liepdavo, bet labai ten kas jos klausė.

Pasidžiaugę vienas kitu, pažaidę žaidimėlį "sūnelis - dukrytė", skaniai pasijuokę, kaktomis padarę "mauri mauri", jaunieji susėdo po ąžuolu, kur tirštesnis šešėlis. Kiek panarstę namų reikalėlius, net karščiuodamiesi aptarinėjo pačią naujausią naujieną, seniūno išnešiotą žmonėms. Visi iš anksto buvo perspėjami, kad, kai rudenį skersią kiaulius, turėsią nulupti odas, priduoti jas vokiečiui. Kaimietiškose galvose netilpo: kaip tatai - kumpis, lašinys, o be odos!.. Ar pakabinsi, ar išrūkysi pliką - nudribs gi, nesilaikys... Be to, ir kaip atrodytų... O iš viso kur matyta, kur girdėta - lupti kiauliui odą.

Kai išlindo iš po ąžuolo, ruošdamiesi traukti katras sau, pamatė, jog ima niaukstytis. Saulė lyg kokian rūkelin pabridusi, dangus papilkėjęs...

- Va, matai, jau ir pradeda lietutis rinktis, - apsidairęs pratarė Kazys. - Ilgai čia neužsibūk, kad kely neužkluptų.

- Aš kaip mat suspėsiu. Nepanašu, kad greit kas pasidarytų, - suramino jį žmona.

Prieš išsiskirdami dar sykį apsikabino, susiglaudė.

- Karaliūnai tu mano... - sušnabždėjo Mortelė.

- Karaliūčia tu mano... - sušnabždėjo Kazys.

Akimis lydėdama nueinantį, ūkininkė atidžiau nužvelgė ir lankas. Vienam krašte drobiniais marškiniais bolavo Andrius su Jonu, per tą parą buvo gerokai sumažėję nenupjautos žolės, pakilesnėj vietoj dygo dar viena stirta. Ilgam neįsilytų, dienelė kita - ir šienapjūtė būtų baigta. Viskam lietaus reiktų, šienui - nelabai. Akis kiek ilgiau užsilaikė ties varlinėjančiu gandru. Nužiūrės sau kąsnį - linkt, capt, užvertęs galvą, pakratydamas praryja. Vėl žirglioja rimtas, naujo kąsnio žvalgos.

Pirmąjį sugrumėjimą išgirdo bepurtydama susiplojusius vyrų guolius pašiūrėj. Paliovusi čežėti, sukluso, lukterėjo, bet visur buvo tylu kaip lig šiol.

Grįždama paežerėn, turėjo kariauti tikrą karą su gyliais, žabaliais ir visokiais kitokiais bimbalais. Kaip kokie liucipieriai zyzė, tūpės, kando. Regėjos, dar aršiau negu ateinant. Nei mušt, nei vaikyt negalėjai spėti. Kregždės šaudė pačia pažeme, irgi pranašaudamos lietų. Saulė švietė tarytum pro garus, ir oras dusinte dusino. Nors krisk, žmogau, kaip stovi, pasipleik, gulėk, nė piršto nejudindamas. Plūkėsi taip Mortelė eidama, prakaitavo, paties mažiausio vėjuko geidė. Čia išgirdo naujai sudundant. Pakėlė galvą, nusistebėjo - jokio debesio niekur. Net suabejojo, gal dunda visai ne griaustinis, gal kas nors ką sprogdina ar kariuomenė iš armotų šaudo. Tik išėjusi atviresnėn vieton, kur tolumų neužstoja jokie alksniai, žiemvakariuos, pačiam pačiam ežero gale, viršum šilo, išvydo debesioką, kuris ir galėjo griausti. Kabėjo sau toks, čiuprą iškišęs iš už medžių viršūnių - nei pilkas, nei mėlynas... Spalva kaži kokia keista - murzina, ruduman nešanti. Labai jau neįprasta spalva... Tasai vaizdas Martelę nuteikė nejaukiai. Dar nejaukiau stojos, pamačius tame murzinume žaibą, o po kurio laiko išgirdus grumėjimą. "Kad tave, nesusipratau skaičiuoti, būčiau žinojusi, kaip toli", - paapmaudžiavo moteris. Bet iš to, kad garsas atėjo, gerokai palaukus, spėjo: debesiokas dar toli, o be vėjo sparčiai nekils.

Valentino AJAUSKO piešinys

Tačiau, prieš keldama koją laivan, keliauninkė dar pasvarstė: plaukti ar sugrįžus palaukti. Jei kas, tai ir pernakvoti šičia galėtų, baisus čia daiktas...

Lemtis stumtelėjo plaukti: paspaus, suspės, prašoks. Kiek čia to kelio skersai - kilometras koks ar pusantro, ne daugiau...

Spaudė, kaip ketinusi, tik nesuspėjo, neprašoko. Pablykčiodamas, padundėdamas debesiokas kabėjo, kabėjo viršum šilo, sakytum, laukdamas, kol valgymo vežiotoja atsidurs pačiam pusiaukely tarp pievų ir namų, o tada užgriuvo žvėries šuoliu.

Suraibinęs, sušiaušęs glotnų, lig šiol tik laivo aplink save judinamą vandenį, pralėkė vėjo šuoras. Tuojaus pat - kitas. Tada ėmė pūsti be atvangos, pūsti smarkiai, kad net ausyse švilpė. Vėjas dar buvo ir labai šaltas. Karštį, sakytum, lyžte kas nulyžė. Sujudėjo, subangavo visi plotai. Minutėlė kita - visą ežerą jau klojo baltaviršės. Apie plaukimą tiesiai namo nebegalėjo būti ir kalbos. Laivą reikėjo laikyti nosim prieš vėją, prieš vilnis ir leistis nešamai nežinia kur.

Jau nuplėšta, nunešta skarelė, apversta, išbrazdinta lauk, prigirdyta pintinė su visom puodynėlėm, kitais rakandėliais, jau taršomos, draikomos kasos. Palaidi plaukai skraido į visas keturias šalis, lenda akysna, pliekia, vanoja veidą, vyniojasi apie kaklą, nusivynioja... Didžiulis, baisus debesis paslėpė pusę dangaus, prarijo saulę, be paliovos pliekia ugnim, drebina traškiais trenksmais. Smarkiai pritemo. Atūžė lietus. Jam kelią skynė viduržiemio speigais tvoskianti kruša. Iki kraujo kapodami, tirštai žiro ledo žirniai, riešutai, laukiniai obuolėliai. Neturėdama nė mažiausios užuoglaudos, Mortelė tik susigūžė, tik įtraukė galvą į pečius.

Iš ledaunės pakliuvo tikron žemyn kliokiančion upėn. Žaibai, trenksmai, bangų kalnai, pliaupiantis lietus ir užpilamas vandeniu smaluotas kevalėlis su gandusia persigandusia, mintyse besižegnojančia, nuovokos netenkančia mėlynake būtybe jame. Maišėsi žemė su dangum, velniai šventė vestuves, atėjo pasaulio pabaiga...

-----

Vienas Petkūnų kaimo žmogus, aukštai pasiratojęs kelnes, kad mažiau sušlapintų, basas ėjo ganyklon pasižiūrėti arklio - ar, pasibaidęs audros, nenutrūko, nenulėkė kur, ar ledai neužkapojo, ar, Dieve neduok, žaibas nenutrenkė. Pririštas grandine, grandinė iš geležies, o geležis elektrą, ot, kaip traukia...

Pirmiau negu arklį išvydo ant kranto išmestą laivą, gerokai į šoną nuo jo - gulinčią moterį. Po savim pagultas irklas, dešinės pirštai jį apgniaužę. Ūkininkas pamanė, jog nebegyva, bet, priėjęs arčiau, išgirdęs silpnutį vaitojimą, suprato - tiktai nuslopusi. Nusigandęs išsyk nesumetė, ką čia dabar daryti. Bemirkčiodamas, betrypinėdamas aplinkui, dar pamatė, kad moteriškė ir persileidusi.

* * *

Sėdi Morta prie šulinio ant kaladės, nuo kurios ką tik nukėlė rėčkelę, ir širdy taip negera, taip negera... Kodėl tokia dalužė? Už kokias nuodėmes... Nuėjo sveikos smagios moterys, o tu suniokota... Atverčia daktarai į žmogų, paleidžia iki kito sykio, bet toks ten iš jos ir paleistos bėr žmogus: baimės ant kulnų išvien lipa... Prisiartint prie ežero, pažvelgt ton pusėn - baisu. Pamatai užeinant debesį - nežinai, kur dėtis. Norėtum kokį grybelį iš miško parsinešt ar ką - irgi baisu. Įžengei - kaipmat pasiklydai... Kokį vaikelį sutikt saugokis - bala žin, kas ima darytis. Matai, supranti - liga. Ogi padaryk, kad būtų kitaip... Betrūksta per laukus lėkti... Jėzau, Jėzau!..

Nevilties brūzgynais braidančias mintis pertraukė gaidžio karktelėjimas. Priešais stovėjo kiemo kanapėtis ir, pakreipęs galvą, dėbsojo viena akim.

- Ko ko ko, - sukokeno kažkuo nepatenkintas.

- Tai ką tamsta nori man pasakyti? A?

Kanapėtis kokeno, kaži ką aiškino, bet, pamatęs, jog kalba neužsimegs, apsisuko, nudrožė prie savo šeimynos. Ten piktinosi žmonių nesupratingumu. Jiems sakyk nesakęs...

Šeimininkė nuėjo gryčion. Virtuvėje patraukė šonan pečiadengtę, dar aplaistė taukais didelėn keptuvėn sudėtus bulvinius blynus, krosnies angą vėl uždengė pečiadengte, ėmė laukti Kazelio, netrukus turinčio pareiti iš fermos pusryčių.

Visas išganymas tasai Kazelis... Dieve, Dieve, kaip jam sunku su tokia... Bet va - neparodo, kasdien smagiais žodžiais apsikaišęs, vis "Mortel", "Mortut", kaip kadais... Iš kur žmogus ir ima tiek kantrybės... Jei ne jis, tai ir smirstum kokiam durnianamy... O Kazelis net prašo daktarų greičiau išleisti, vežasi čia, namo... Kai iš didelės juodumos širdy įsiverki, kai galvoje pradeda ūžti, prieina, prisėda šalia, glosto, glosto ir atglosto... Ligoninėn veža, kai jau paskutinioji, kai jau kitaip nebegalima... Kartais paverkia abudu. Karaliūnai tu mano, karaliūnai, ar rasis dangaus karalystėj tavęs verta vieta...

- Tai dūmas dūmojam, namų galvos parėjusios nematom, seklyčios durų plačiai neatveriam, - žengdamas vidun, balsingai sušneka Kazimieras. - Užvalgysim, gaspadinėl, ką?

- Užvalgysim, užvalgysim, kaipgi, - stojas nuo suolo gaspadinėlė, žengia prie krosnies.

Pakeliui stabteli, priglaudžia delną prie Kazelio galvos ton vieton, kur viršum ausies baltas ruožas eina. Visi kiti plaukai tik papilkėję, o šitas, nelaimės uždėtas ženklas, šviečia sidabru. Atsirado per aną audrą. Morta glosto, Kazimieras nudirbta šiurkščia ranka suima jos riešą, ir abu šitaip pabūna.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]