JUBILIEJAI

 

GYVENIMAS NUO 70-osios AUKŠTUMOS


Napoleonas KuolysLiepos 11 dieną vienam iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos "pionierių", ištikimam mūsų organizacijos "kareiviui" Napoleonui Kuoliui suėjo septyniasdešimt. Daug ar mažai - kaip pažiūrėsime. Esama prielaidos, kad ąžuolą, briedį ir vyrą metai tiktai puošia, o tuomet tokios sąvokos kaip "mažai" ar "daug" netenka prasmės. Šiaip ar taip, proga pasikalbėti, prisiminti praėjusį laiką yra. Vieną birželio pabaigos dieną tai ir padarėme.

- Gerbiamas Napoleonai, ne kartą įvairiomis progomis sakėte ir rašėte, kad esate rokiškėnas, nuo Aleksandravėlės, kad tėvelis buvo Lietuvos savanoris, kad pats netekote regėjimo susižeidęs minos kapsule. Tad prie šitų dalykų ilgiau ir neapsistokime. Pradėkime nuo aklųjų mokyklos - kada ir kaip į ją patekote, kokie buvo pirmieji įspūdžiai?

- Susižeidžiau 1944 metų lapkričio 15 dieną. Vieną akelę Zarasuose iškart pašalino, antrąją paremontavo, tad pradėjau šiek tiek matyti. Taip ir gyvenau kaime iki 1948 metų rugpjūčio pabaigos. Akis vis tepdavausi erotropino tepalėliu. Iš pradžių jis padėjo, tačiau ilgainiui ir tas nedidelis regėjimo likutis ėmė nykti. Vienas mamos pusbrolis tuo metu dirbo Vilniuje. Kartą atvažiavo pas mus į kaimą ir klausia: "Kaipgi šitas vaikas?"

Mama atsakė, kad su akytėmis visai blogai.

Tada jis ir sako: "Tai nejaugi dabar namuose ir laikysite? Kaune veikia aklųjų mokykla." Taip ir išvažiavau mamos lydimas. Mokykloje dvi dienas paraudojau, o paskui pradėjau mokytis. Patekau į pirmą klasę pas mokytoją Aldoną Stanaitytę Baltramiejūnienę. Tai ji taip ir pasakė: Paverk paverk, o paskui viskas bus gerai". Taip ir buvo! Mokyklos koridoriuose kaimo vaikui neįprastas triukšmas - labai atsargiai vaikščiodavau, kad ko nors neužkliudyčiau arba neužkliudytų manęs. Stengiausi apskritai kuo mažiau vaikščioti. 1950 m. Marijampolėje gyvenęs garsus oftalmologas Mykolas Steiblys man padarė operaciją ir pradėjau matyti. Galėjau net skaityti ir rašyti reginčiųjų raštu. Liūdnokai atrodė tas mano reginčiųjų raštas - juk apakau besimokydamas tik ketvirtoje klasėje, tačiau vis tiek buvo gerai!

- O kas buvo vėliau?

- Vidurinę mokyklą baigiau 1957 metais. Jaunesnioji sesuo ir jaunesnysis brolis dar mokėsi, vyresnysis buvo armijoje, pagalvojau: "Jeigu toliau mokysiuosi, tėvai mane turės remti". O remti nelabai buvo iš ko, tad nusprendžiau duoną užsidirbti pats. Kadangi tėvai gyveno Vilniuje, tai įsidarbinau tuometiniame Vilniaus aklųjų kombinate, kaip dabar įprasta sakyti, - įmonėje. Greitai tapau miesto pirminės organizacijos pirmininku, vėliau - kombinato direktoriaus pavaduotoju, na, ir metus dirbau direktoriumi.

- Buvote pradėjęs lipti karjeros laiptais ir darėte tai gana sėkmingai. Kodėl ta karjera taip greitai baigėsi?

- Priežasčių buvo ne viena ir kažin ar kam nors įdomu, jeigu visas jas pradėsiu išsamiai aiškinti. Direktorius turėjo būti partijos narys, o manęs į partiją nepriėmė - gal dėl tėvų "nuodėmių", gal todėl, kad pernelyg neįsigalėtų "lietuviškas elementas". Buvau jaunas, trūko patyrimo, diplomatijos: tuomet pas mus dirbo buvusių kariškių - pulkininkų, papulkininkių - jie labai žiūrėjo ideologijos. Sulaukiau kaltinimų, kad administracijoje daugėja lietuvių. O kaip jų nedaugės - visą dokumentaciją iš centro valdybos gaudavome lietuvių kalba. Tuo metu kaip tik pradėjome statyti naują įmonę - reikėjo rūpintis projektavimo reikalais, o tai man buvo visiškai nežinoma sritis.

- Yra psichologinių teorijų (gal pseudoteorijų), kurios žmones skirsto į atskirus tipus: cezariai, baironai, don kichotai ir pan. Remiantis šitokiomis teorijomis, kaip save įvardytumėte jūs: lyderis, viršininkas, proletaras?

- Niekada nesiekiau garbės. Šitas bruožas gal irgi pakenkė lipti karjeros laiptais. Tačiau kaip tie senieji bolševikai buvau įsitikinęs, kad esu "draugijos kareivis" - kur reikia, ten ir einu. Daug metų Vilniaus įmonėje dirbau meistru - nedidelis kolektyvas, esi tų žmonių vadovas, o kartu ir tarnas. Sekėsi: neturėjau didelių priešų, nebuvau įžeidinėjamas. Matyt, galėčiau save įvardyti "tarnu".

- Stovėjote prie Lietuvos aklųjų draugijos ištakų, prie jos statybų ir tikrąja, ir perkeltine prasme. Matėte visą pakilimą ir entuziazmą. Kaip vertinate paskutinį LASS veiklos dešimtmetį, dabartinę jos situaciją?

- Klausimas labai platus. Buvau draugijos kareivis tarybiniais laikais. Mūsų vadai tada nepamiršdavo pabrėžti: "Čia davė tarybų valdžia". Prasidėjus sąjūdžiui, atgavus nepriklausomybę, daugelis žmonių su nerimu laukė, kas bus ir su dideliu rūpesčiu klausė: "O kas atsitiks, kai neturėsime pinigų, kai negausime pelno? Kas mums duos pinigų magnetofonams, knygoms, pagalbinėms priemonėms?" Prisimenu, kaip šviesios atminties Juozas Karlikauskas nagrinėjo visus įstatymus, kitokius dokumentus, kad tik neatsiliktume nuo gyvenimo, kad neatrodytume kaip tas Pilypas, išlindęs iš kanapių ir užsimanęs ieškoti savo dalies... Prisipažinsiu, šitas nerimas buvo apėmęs ir mane. Dabar jau aišku, kad išlikome, prisitaikėme, išmokome gyventi naujame laikmetyje ir naujomis sąlygomis. Turime ir magnetofonų, ir knygų, ir naują biblioteką, diegiamos naujos technologijos. Gauname lėšų iš biudžeto. Aišku, galėtų jų būti ir daugiau, tačiau, pripažinkime, nesame visiški ubagai. Visa tai teikia optimizmo!

- Įvairiose konferencijose, LASS forumuose dažnai nuskamba kritiškų jūsų minčių. Tad kokias vis dėlto kaip senas organizacijos kareivis matytumėte jos blogybes ar bent jau negeroves?

- Kaip senam gamybininkui nerimą kelia gamybos reikalai. Neretai net aukščiausių LASS vadovų kalbose, pasisakymuose pasigirsta gaidelė, kad ta gamyba gal visiškai nereikalinga, kad gal užteks vien kultūros ir pan. Nelengvai verčiasi tos mūsų įmonės, tačiau pagalvokime: jeigu jų neliktų, daugelio žmonių materiali padėtis taptų nepavydėtina, žmonės pajustų psichologinį diskomfortą. Šitam veiklos barui, mano įsitikinimu, turėtų būti skiriama daugiau nuoširdaus rūpinimosi.

- Be abejonės, įmonėse esančias neregių darbo vietas reikia saugoti, negalima jų lengva ranka "iššvaistyti", tačiau negalite nesutikti, kad daug dešimtmečių gamybininkai mūsų visuomeninėje organizacijoje vyravo, gamybai buvo dėmesys, prioritetai. Dabar prioritetai - kitoms veiklos sritims.

- Lietuvoje susiklostė tokios tradicijos. Gamyba daugeliui vyresnio amžiaus neregių buvo svarbiausias ar net vienintelis jų gerovės šaltinis. O juk ir dabar naudojamės tada sukurtomis poilsio bazėmis, tada statytais pastatais. Įmonės ir LASS centro tarybai, ir apskričių taryboms suteikia labai mažai rūpesčių - niekam savęs "neužkrauna" ant nugaros. Tiktai gal mūsų vadovams nepatinka, kai išgirsta iš gamybininkų priekaištų, kad jie palikti kautis vieni.

- Na, bet sutikite, per nepriklausomybės dešimtmetį beveik visos aklųjų įmonės, švelniai kalbant, šiek tiek papiktnaudžiavo. Beveik visose, išskyrus gal tik vilniečius, kažkas kažką veikė, maišė, kombinavo ir "meistravo", kol prisimeistruodavo tiek, kad tekdavo uodegą pabrukus spūdinti šalin.

- Turime pripažinti, kad ekonominiais pasikeitimais pasinaudojo ne visai sąžiningi žmonės. Buvo smarkiai supaprastinta pagrindinių fondų, buhalterijos apskaita, o tai irgi neišėjo į naudą. Anksčiau LASS centro taryboje dirbo specialistai, išmanę finansus, gamybą, jie galėjo užkirsti kelią piktnaudžiavimams. Dabar tokių žmonių jau nėra. Paskutiniai nekilnojamojo turto pardavinėjimai Panevėžyje, Kaune - ar tikrai jį reikėjo parduoti? Taip ilgai taikstytasi su buvusio Kauno direktoriaus veikla.

- Bala nematė tos praeities - kas buvo, tas buvo, vis tiek jau nepakeisi. Kokių minčių kyla apie dabartinę organizacijos situaciją, apie jos ateitį?

- Nerimą kelia tai, kad jauni intelektualūs mūsų neregiai nenori dalyvauti organizacijos veikloje ir vadovauti jos padaliniams. Suprantu, kad tai ne tik Lietuvos problema - Anglijos vidaus reikalų ministras yra neregys, tačiau su neregių organizacija neturi nieko bendra. Kažkas panašaus klostosi ir pas mus. Kiek čia blogai, kiek gerai - vienareikšmiško atsakymo, matyt, nerasime. Džiugina, kad mūsų neregiai - teisininkai, masažuotojai - įsidarbina atviroje visuomenėje, randa savo vietą, veiklos nišas. Vis dėlto pačioje organizacijoje konkurencija galėtų būti ir didesnė - tai išeitų tik į naudą. Labai džiaugiuosi, kad tobulėja mūsų garsinė knyga. Jeigu žmogui nereikia tiflotechninės priemonės, jeigu nereikia pagalbos, į rajono organizaciją jis ir neužeis, o į biblioteką eina visi.

- Grįžkime prie jūsų paties ir jūsų šeimos. Turite tris vaikus - du sūnus ir dukrą - šešis anūkus. Tačiau, matyt, nelabai tesuklysime sakydami, kad tada, kai išgirstame pavardę "Kuolys", visada prisimename Darių Kuolį - švietimo ministrą, prezidento Valdo Adamkaus patarėją. Ar tada, kai būsimasis ministras ir prezidento patarėjas dar bėgiojo be kelnių, buvo ženklų, kad jis taps dideliu žmogumi?

- Nuo vaikystės Darius buvo stropus, turėjo stiprų pareigos jausmą. Sportavo - šaudė, mėtė diską - neturėjo laisvo laiko. Visa tai, aišku, ugdė asmenybę. Darių kaip ir mane, nešė pats gyvenimas: parašė gerą kursinį, paskui diplominį darbą. Jis dalyvavo ne Sąjūdžio politikoje, o jo kultūrinėje veikloje, čia ir buvo pastebėtas. Kai atėjo ir pasakė, kad siūlo tapti ministru, mane išpylė prakaitas: jaunas, be vadovavimo patirties...

- Ar pasikalbėdavote susitikę apie prezidentūros užkulisius, politiką?

- Užkulisinių kalbų nebūdavo. Papasakodavo, kaip pas prezidentą pietavo, kad prezidento bute daug paveikslų, kad pietus verda be druskos, užtat deda daug prieskonių, tačiau kokių nors prezidentūros "įdomybių" jis nepasakodavo, o aš neklausinėdavau. Siūlė: "Gal, tėte, nori pasivaikščioti po prezidentūrą?" Tačiau atsisakiau: tuose rūmuose esu buvęs, interjero vis tiek nematysiu, o pasigirti, kad buvau prezidentūroje - kam to reikia? Taip ir nenuėjau. Na, žinoma, apie politiką susitikę padiskutuodavome, pasiginčydavome. Ta Dariaus tarnyba prezidentūroje mane net skatino labiau domėtis politika, atskiromis politikų asmenybėmis, nes žinojau, kad turėsiu su kuo pasikalbėti, pasiginčyti.

- Ką reiškia buvusiam aktyviam žmogui, aktyviam visuomenininkui išeiti į pensiją?

- Matydavau, kaip pensininkai, galbūt įkyresnio charakterio, ateidavo į kurį nors skyrių, į cechą ir savo įkyrumu trukdydavo dirbti. Aš nenoriu būti toks pensininkas! Nenoriu vaikščioti po įstaigas, įkyrėti - darbas vyksta, tegu vyksta. Mano pareiga buvo tarnauti, o dabar ko aš eisiu? Prašyti? Patarimų nebereikia, nes pasikeitė sąlygos, gyvenimo būdas. Kam patiktų klausytis senų tiesų? Juo labiau, kad, kur buvęs, kur nebuvęs, pradedi idealizuoti praeitį - ir duona tada skanesnė buvo, ir merginos simpatiškesnės.

- Na, ir paskutinis klausimas: daugelį dešimtmečių buvote "Mūsų žodžio" redkolegijos narys - ką galite pasakyti apie žurnalą? Ko jam palinkėti?

- Redkolegijoje pradėjau dalyvauti dar tada, kai jos narys buvo Antanas Jonynas, o vyriausiasis redaktorius - Adolfas Venckevičius. Tada būdavo "kietos" redkolegijos. Jonynas visada klausdavo: "Kur yra šito numerio vinis?" Venckevičius vis sakydavo, kad mūsų skaitytojas labai įvairus ir kad žurnale jis visko turi rasti. O Jonynas vis tiek: "Kur yra vinis?" Dėl tos "vinies" vis susikibdavo. Dabartiniam redaktoriui palinkėčiau didinti žurnalo tiražą ir nebijoti į jo puslapius įsileisti polemikos.

- Ačiū už pokalbį ir stiprios jums sveikatos!

Kalbėjosi Alvydas VALENTA

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]