GYVENIMO AKTUALIJOS

Alvydas VALENTA

KĄ REIŠKIA TIKRAI MUZIKUOTI?


Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras. Gegužės 10 diena. Salė ošia nuo linksmų vaikiškų balsų - aplinkui tik ir girdėti: "Nesijaudinkit. Ramiai. Ruoškimės - tuojau bus mūsų eilė". Vienas po kito į sceną kyla jaunieji muzikantai, dainininkai, aktoriai - 80 moksleivių iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Mažeikių, Akmenės. Čia, ugdymo centro salėje, vyksta vienas iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos meno kolektyvų apžiūros "Pinas dainos, muzika ir eilės" renginių.

Įvairios meno saviveiklos šventės, apžiūros, konkursai aklųjų bendruomenėje - įprastas dalykas. Keičiasi "vėliavos", "iškabos", o panašios šventės vyksta štai jau 50 metų. Tačiau šis renginys kiek neįprastas, nes, anot vertinimo komisijos pirmininko , "Vilniaus" choro artisto Juozapo Kairio, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, jį organizuodama, įlindo ne visai į savo daržą. Tas "daržas" priklauso Švietimo ir mokslo ministerijai, tačiau LASS po jį retsykiais pasižvalgo neturėdama jokių piktų kėslų. Na, o jeigu visiškai rimtai, tai prieš kelerius metus LASS centro tarybos kultūros komisijai kilo idėja rengti moksleivių meno kūrybos apžiūras. Apžiūros turėjo ne tik tapti moksleivių meninės saviraiškos bei kūrybos šventėmis, paskata tobulėti, bet ir atsakyti į keletą svarbių klausimų: koks šiuo metu Lietuvoje yra regėjimo negalią turinčių moksleivių muzikinio ugdymo lygis, kokia po keliolikos metų ateis pamaina dabar muzikuojantiems akliesiems ir silpnaregiams? Minėti klausimai svarbūs todėl, kad muzika visais laikais, prie visų valdžių akliesiems buvo ne tik šventė, sielos atgaiva, bet ir duonos kąsnis, pragyvenimo šaltinis. Todėl tampa visiškai suprantama, kodėl žmonės, kam rūpi jaunų aklųjų ir silpnaregių ateitis, ypač tie, kas muzikuodami yra suvalgę ne vieną pūdą druskos, panašių apžiūrų laukia šiek tiek su nerimu. Pirmoji tokia muzikuojančių moksleivių apžiūra buvo surengta 2001 m. Kauno silpnaregių internatinėje mokykloje. Antroji - po dvejų metų Vilniuje.

Pasibaigus apžiūrai, mintimis apie tai, ką jos metu išgirdo, paprašėme pasidalinti vertinimo komisijos narį, "Vilniaus" choro direktorių, dainininką Vladą Bagdoną.

Scenoje dainuoja jaunesniųjų klasių moksleivė"Be abejonės, tai didžiulė šventė vaikams - pabendrauti, pasilinksminti, parodyti, ką išmoko. Tai yra gerai! Gerai, kad vyksta tokios moksleivių meno kūrybos šventės. Aš pats šitokioje apžiūroje dalyvavau pirmą kartą, todėl negaliu objektyviai vertinti. Nežinau, kas vyko prieš dvejus metus Kaune, negaliu spręsti, kokia padaryta pažanga. Tačiau kai kurių pamąstymų kyla. Pirmiausia norėtųsi kiek ryškesnio galutinio rezultato. Turime gausų būrį muzikantų, dainininkų - tai puiku! Tačiau nerimą kelia tai, kad visoje respublikoje nėra ryškiau muzikuojančių moksleiviško amžiaus jaunuolių. Prisimenu Kauno aklųjų mokyklą: kaip ten muzikuodavo Justinas Kasparas, Vytautas Kubilinskas, Arvydas Jakubėnas, Jonas Drėgva! Dainavo Jūratė Vizbaraitė, Tatjana Tamošaitienė. Daug moksleivių grojo mokyklos pučiamųjų orkestre. Nemanyčiau, kad šiandien A. Jonyno vidurinėje mokykloje būtų galima sudaryti stipresnį orkestrą. Rezultatai labai daug priklauso nuo to, kas, kaip ir kiek su mokiniais dirba. Aš nenoriu pasakyti, kad muzikos mokytojai su vaikais dabar nedirba arba dirba blogai. Tačiau akivaizdu ir tai, kad dirbama mėgėjiškai. Muzika vaikams yra viena iš laisvalaikio užimtumo formų - padainuojama, pagrojama, pašokama. Blogybė čia ne ta, kad vaikai pramoksta groti, dainuoti (kai kam šito gal ir užteks), o ta, kad tokia veikla neorientuota į profesinį muzikinį rengimą. Jeigu vaikas iki 10 - 12 metų neįgyja muzikavimo pagrindų, mažai tikėtina, kad būdamas 14 - 15 metų, jis gros gamas, etiudus. Jeigu tokio amžiaus vaikai sugeba muzikuoti, jie tobulėja, vystosi, tačiau jeigu nesugeba, mieliau renkasi sportą, kompiuterius, kur nereikia šitokio "juodo" darbo, lengviau atsiskleisti. Muzikavimui reikalingi teoriniai ir praktiniai pagrindai nuo mažens. Apžiūroje irgi buvo galima aiškiai justi: ten, kur dirba profesionalūs pedagogai, rezultatai vienokie, ten, kur muzikinis lavinimas organizuojamas mėgėjiškai, - kitokie. Aiškiai jaučiama profesionalo ranka, kai dainuoja A. Jonyno mokyklos jaunesniųjų klasių mišrus vokalinis ansamblis (vad. Tamara Blažienė) ar Kauno silpnaregių internatinės mokyklos folkloro ansamblis "Piemenėliai" (vad. Reda Urnienė). "Profesionalų keliu" pirmuosius žingsnius žengia mokytojos Renatos Krikščiūnaitės vadovaujami jaunieji pianistai."

Daugeliui V. Bagdono minčių pritaria ir ilgametis panašių apžiūrų vertinimo komisijos pirmininkas, "Vilniaus" choro artistas Juozapas Kairys: "Lyginant su pirmąja apžiūra, vykusia Kaune, yra teigiamų poslinkių. Tačiau kai kurie kolektyvai galėtų ir greičiau žingsniuoti pirmyn. Gerai, kad buvo dalyvių iš Kauno, Akmenės, Mažeikių. Apžiūroje mažokai išgirdome instrumentalistų. Nors gyvename apsupti elektronikos, nuolat tobulėjančių informacinių technologijų, žmonėms tebereikia ir tikriausiai tebereikės gyvos muzikos. Todėl aklasis ar silpnaregis, įvaldęs instrumentą, manau, ir ateityje galės groti kavinėse, nedideliuose restoranėliuose. Kauno aklųjų mokykloje visada būdavo penkių šešių vaikinų orkestrėlis, galėjęs visai neblogai pagroti šokiams. Dabar tokios grupelės ugdymo centre nėra. O galėtų būti."

Kaip teigia V. Bagdonas, jeigu galvojame apie vaiko ateitį (o tai mes turime daryti), apie tai, kad užaugęs jis galėtų rinktis muzikanto profesiją, būtina diferencijuoti vaikus, tiksliau įvertinti jų muzikinius sugebėjimus. Galintiems ir norintiems mokytis reikėtų sudaryti sąlygas ruoštis papildomai. Sutrikusio regėjimo vaikams, kad įvaldytų instrumentą, reikia daugiau laiko ir dėmesio, todėl reikia rimtai svarstyti repetitoriaus galimybę. Vaikams reikalingi teorijos, solfedžio, fortepijono, balso lavinimo pagrindai. Tačiau A. Jonyno mokykloje sklando kiek kitokios kalbos ir nuotaikos. V. Bagdonas: "Kalbama, kad mokykloje veikiantis muzikos mokyklos "Lyra" skyrius, taupydamas lėšas, ateinančiais metais ribos savo darbo apimtis, priims mažiau naujų mokinių. Taigi užuot kalbėję apie repetitorius, papildomą muzikinį ugdymą, ateityje galime sulaukti, kad, be bendrojo lavinimo muzikos pamokų, vaikai negaus jokio kito muzikinio išsilavinimo. Todėl reikia kartą visoms suinteresuotoms pusėms susėsti prie apvalaus stalo ir padėtį rimtai išanalizuoti. Jeigu matome, kad per muzikos mokyklą negalime pasiekti norimų rezultatų, reikėtų ruošti profesinio muzikinio ugdymo projektus. Panašiai kaip ruošiami projektai, pavyzdžiui, regėjimo negalią turintiems baldų apmušėjams rengti. Reikia, kad būtų nevienkartinės akcijos, o atsirastų sistema, kaip ugdyti vaikų muzikinius įgūdžius."

"Lyra"

Gegužės 10 d. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre skambėjo ne tik dainos, muzika ir vyresniųjų pamokymai bei linkėjimai draugauti su pasirinktu instrumentu. Tądien į LASUC atvykę apžiūros vertinimo komisijos nariai išgirdo vieną nemažai nerimo sukėlusią naujieną: A. Jonyno mokykloje veikiantis muzikos mokyklos "Lyra" padalinys, taupydamas lėšas, ateinančiais mokslo metais žada riboti savo veiklą. Visiškai gali būti, kad kitais mokslo metais "Lyra" nebepriims vaikų į pirmąją muzikos mokyklos klasę. Jeigu šitaip atsitiktų, tai reikštų vieną, gana liūdną dalyką: nutrūktų aklųjų muzikinis lavinimas, nes, jeigu nėra pirmokų, nėra ir absolventų, nors septynmetei ar aštuonmetei muzikos mokyklai šis žodis gal kiek ir per skambus. Nei muzikos mokytojos, papasakojusios šią naujieną, nei LASUC direktorė Angelė Daujotienė apie jos patikimumą gegužės viduryje nieko tikra pasakyti negalėjo. Nebent tik tiek, kad naujiena atėjo iš "Lyros" administracijos ar bent jau iš tos pusės. Žmonėms, kuriems ne tik rūpi, bet ir skauda aklųjų vaikų muzikinis ugdymas, ši žinia prilygo tegu ir nedideliam, bet vis dėlto griaustinio trinktelėjimui. Taigi to "trinktelėjimo" pėdsakais ir pabandėme paėjėti.

"Lyros" padaliniui A. Jonyno mokykloje vadovaujantis mokytojas Danielius Žimkus patvirtino, kad tokių kalbų iš "Lyros" administracijos pusės tikrai buvę. Jos kilusios ne dėl kokios nors aklųjų diskriminacijos, o todėl, kad muzikos mokyklai ateinantiems mokslo metams sumažintos lėšos. Šito "Mūsų žodžiui" neneigė ir mokyklos direktorius Gintautas Smolskas: "Mokykla iš tikrųjų dėl lėšų trūkumo priversta riboti savo veiklą. Bet pats šis faktas dar nereiškia, kad A. Jonyno mokyklos vaikų nepriimsime į pirmą muzikos mokyklos klasę. Panašios kalbos neteisingos ir neturi pagrindo."

Anot G. Smolsko, viskas, t.y. priimamų į pirmą klasę vaikų skaičius, turėtų paaiškėti ateinantį rudenį. Panašią ir kartu šiek tiek skirtingą versiją G. Smolskas pačioje gegužės pabaigoje pakartojo ir LASUC direktorei A. Daujotienei: "Į pirmą muzikos mokyklos klasę A. Jonyno mokyklos vaikus priimsime, bet priimsime tiek, kiek yra pavasarį baigusių". Tuomet direktorė paklausė: "Ką mokykla darys tada, jeigu muzikos mokyklą pavasarį bus baigęs, sakysime, vienas žmogus, o rudenį muzikos norės mokytis trys - kur padės likusius du?" Į tai aiškaus atsakymo A. Daujotienė negavo.

Muzikos mokytojas D. Žimkus, nors atlyginimą gaunantis iš "Lyros" kapšo, sutinka: jei mokiniai nebūtų priimami į pirmą klasę, ne tik A. Jonyno mokyklos mokiniams, bet ir visam aklųjų muzikiniam ugdymui būtų padaryta didelė žala. D. Žimkus: "Tektų kažkaip suktis. Galbūt priimtume iškart į antrą klasę ir joje paliktume antriems metams, gal dar kaip..." Tuo pat metu D. Žimkus atkreipia dėmesį ir į kitą dalyką: "Aklųjų mokinių "Lyra" nediskriminuoja ir nesirengia diskriminuoti. Mokyklai ateinantiems metams sumažintos lėšos. Todėl galbūt čia galėtų pagelbėti ir pats LASUC, muzikai pridėdamas šiek tiek iš papildomam ugdymui skiriamų pinigų". Daugiau negu aišku, kad LASUC tie pinigai nebyra iš dangaus tarytum kokia dangiškoji mana ir vargu ar papildomų lėšų muzikiniam lavinimui jis rastų. Tik mes, sėdėdami prie redakcijos rašomojo stalo, neturime jokio noro skaičiuoti svetimus pinigus, o juo labiau - juos dalinti. Nesijaučiame esą ir visažiniai LASUC ir "Lyros" konflikto, kurio iš tikrųjų gal net nėra, arbitrai. Tenorime tik dar kartą prisiminti šiame rašinyje jau cituotą V. Bagdono mintį: "Reikia pagaliau kartą visoms suinteresuotoms pusėms susėsti prie apvalaus stalo ir pradėti tartis". Tik, jau susimildami, atleiskite už nekuklų klausimą - kas imsis tos garbės šitokį stalą organizuoti?

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]