MEDICINA

 

ANKSTYVASIS SUTRIKUSIOS REGOS VAIKŲ UGDYMAS


Naujagimis labai mažai informacijos apie aplinką gauna iš regėjimo. Pradžioje jam svarbesnė taktilinė informacija bei vestibuliarinė (pusiausvyros pojūčio) informacija. Jam svarbi ir informacija, gaunama savo judesiais, uosle, skoniu. Nors distanciniais sensoriniais informacijos kanalais - rega ir klausa - naudojamasi nuo pat gimimo, tačiau jų vaidmuo pažįstant aplinkinį pasaulį padidės kiek vėliau.

Per pirmąsias savaites sutrikusios regos kūdikiai gauna beveik tiek pat informacijos kiek ir gerai matantys, nes visiems naujagimiams būdingas ribotas regėjimas. Tačiau ypač dėl regos ima nerimauti tėvai. Juos glumina tai, kad nėra regos kontakto su vaiku. Bet tėvams būtina išmokyti vaiką klausyti ir kuo daugiau bendrauti su juo. Šiuo metu reikia teikti tėvams kvalifikuotą tiflopedagoginę pagalbą.

Pradedant trečiuoju gyvenimo mėnesiu, rega tampa svarbiausiu sensoriniu kanalu, kuriuo gaunama informacija apie toliau esančius daiktus. Aklumo arba sutrikusios regos atveju vaikas aplinką suvokia iš klausos, lytėjimo, judėjimo, uoslės ir skonio informacijos. Klausos informacija gerokai skiriasi nuo regimosios, nes garsai nesuformuoja vaizdo. Vaikui reikia daug treniruotis, kad išmoktų efektyviai naudotis klausa.

Didelę reikšmę turi vaiko veiklos vieta. Suomių oftalmologė Lea Chiuveriner, besidominti ankstyvuoju sutrikusios regos vaikų ugdymu, siūlo vietą sutvarkyti taip. Iš faneros daroma lenta - rezonatorius. Prie 1,5x1,5 m storio faneros lakšto pritvirtinami 2 cm aukščio borteliai, kad tarp plokštės ir grindų susidarytų tarpas. Ant tokios plokštės guldomas vaikas. Plokštė sustiprina garsą, kurį sukelia paties vaiko judesiai. Tai aktyvina vaiko judėjimo funkcijas, sudaro galimybę išgirsti daugiau garsų. Be to, rezonavimui autorė pataria panaudoti paprastus namų apyvokos daiktus: tuščią pintą krepšį, metalinį dubenį ir, jei vaikas turi regėjimo likutį, veidrodį, kuriame matys savo judesius. Naudinga virš vaiko galvos pakabinti plastmasinę ar metalinę lėkštę. Daiktai, su kuriais žaidžia vaikas, neturėtų sukelti per didelio triukšmo, atsitrenkę į lentą-rezonatorių, nes tai gali kenkti vaiko klausai, gąsdinti jį. Daiktais, esančiais aplink vaiką ir galinčiais sukelti stiprius garsus, neturėtų naudotis vyresni vaiko broliai ir seserys.

Normaliai matantis kūdikis instinktyviai pradeda sukinėti galvą, kad pamatytų objektą, esantį jo regos lauko periferinėje dalyje. Aklas vaikas nepradeda sukioti galvos tol, kol mes neskatiname. Būtina treniruoti kaklo raumenis, nes akli ir silpnaregiai nereaguoja į vizualius stimulus, kurie, esant normaliai regai, priverčia vaiką kelti ir laikyti galvą. Gebėjimas kontroliuoti galvos padėtį yra svarbi judėjimo funkcijos, būtinos šliaužiojimui, grandis. Mokėjimas laikyti galvą būtinas ir dairymuisi aplink. Kada suaugęs paima sutrikusios regos vaiką ant rankų, būtina jį pakelti pakankamai aukštai, kad tai priverstų vaiką laikyti galvą savarankiškai.

Normaliai matantys vaikai jaučia kontaktą su suaugusiais stebėdami, kaip šie juda. Aklieji ir silpnaregiai tokį kontaktą dažniausiai palaiko lytėjimu. Klausa negali sukelti tokio stipraus pojūčio, jog šalia yra artimas žmogus. Sutrikusios regos kūdikį reikia, kiek galima, dažniau laikyti ant rankų. Bendraudamas su suaugusiu, vaikas jaučia jo judesius, įgyja patirties.

Sutrikusios regos trijų mėnesių kūdikiai, skirtingai nuo matančių, "neranda savo rankų". Čia susiduriama su vadinamąja "vidurio linijos" problema. Ją galima spręsti duodant daiktą į rankas ir jas sujungiant taip, kad vaikas daiktą laikytų abiem rankomis. Suomių specialistų nuomone, šios linijos suvokimo ugdymui padeda uždedamas ant gulinčio vaiko veiduko lengvas metalinis kibirėlis, kuris intensyviai rezonuoja vaiko balsą, glaudžiasi prie veido, ir vaikas ima tiesti rankutes prie vidurio linijos, yra priverstas veido srityje jungti rankas.

Regintis mažylis daug kartų mato savo kojas dar iki tol, kol jų nėra pradėjęs valingai judinti bei suvokęs kaip savo kūno dalį. Neregys vaikas šią patirtį turi įgyti lytėjimu. Kiekvieną kartą rengiant vaiką reikia stengtis, kad jis rankomis paliestų savo kojas ir pėdas, o kūdikiui reikia leisti žaisti savo kojomis. Didelis kamuolys, pakabintas virš vaiko, aktyvina jo rankų ir kojų judesius.

Regintis vaikas, susipažindamas su daiktu, naudojasi rega bei informacija, gaunama rankomis ir burna. Kai daiktas iškrinta iš rankų, regintis vaikas dažnai dar jį gali matyti. Aklam vaikui yra sunkiau atpažinti daiktą, nes kiekvieną kartą vaikas, paėmęs jį, kaskart paliečia vis kitą paviršiaus vietą, todėl yra sunkiau pažinti visą. Daikto vaizdinys formuojasi daug sunkiau, jeigu dažnai nukrintantis daiktas dingsta, o atsiranda nereguliariai, pasikartojančiais laiko tarpais. Todėl verta neregio vaiko rankai padėti rasti nukritusį daiktą ir įdėmiai ištyrinėti pažinimui svarbias detales.

Pratinant vaiką prie orientavimosi erdvėje, būtina, kad įdėmiai ištyrinėtų viską aplink save. Vaikui reikia parodyti aiškius taktilinius (lytėjimo) orientyrus. Pavyzdžiui, jei vaikas turi regos likutį, lentą-rezonatorių galima papuošti kontrastingomis juostomis. Tačiau lentos nereikėtų perkrauti detalėmis, nes jos mažina rezonansą.

Kai vaikas pripranta žaisti ant lentos-rezonatoriaus, trumpai galima pasitraukti, o kontaktą palaikyti kalbant ar dainuojant. Jei žaisliukas nurieda toliau, jį būtina tuoj pat padėti šalia, kad vaikas rankute vėl jį rastų.

Jei suaugusiems nėra galimybių ilgai žaisti su vaiku prie lentos-rezonatoriaus, geriausia, kad vaikas būtų, kur yra suaugusiųjų. Kadangi lentą-rezonatorių sunkoka perkeldinėti, reikia pasigaminti specialų kilimėlį vaikui. Jame turėtų būti kontrastingų dėmių, suvokiamų regos likučiais (jei jie yra) bei lytėjimu. Šiuo tikslu kilimėlį reikėtų siūti iš kontrastingų spalvų, įvairaus paviršiaus medžiagos gabalėlių išryškinant kilimėlio raštą.

Kai vaikas turi galimybę jungti vienu metu gaunamą vizualinę ir taktilinę informaciją, galvos smegenyse susidaro asociatyvinių ryšių, ir šios informacijos papildo viena kitą. Sutrikusios regos vaikams būtina lavinti subtilų taktilinį jautrumą, tačiau šis neturėtų nustelbti regimojo.

Orientacijos erdvėje pradmenų vaikas įgyja, kai rankas pradeda sujungti ties kūno vidurio linija. Erdvės suvokimas ima tobulėti, kai vaikas pradeda rasti daiktus aplink save bei pažinti per atstumą motinos ir tėvo balsus. Aklajam ir silpnaregiui vaikui sunku suvokti trimatę erdvę. Jam reikia daug laiko, kad rankų, kūno dėka bei klausydamasis aido išmoktų suvokti erdvę. Vaikus būtina supažindinti su pačiais įvairiausiais tūriais: su tais, į kuriuos galima įkišti tik pirštą, delną, ir didesniais, kur telpa galva ar koja, ir pagaliau su tokiais dideliais, kur vaikas telpa pats. Šiam tikslui žaidimams tinka įvairaus dydžio dėžės, vaikiškos lovelės ir pan. Kai vaikas pradeda vaikščioti, bute viskas detaliai turi būti ištyrinėta - centimetras po centimetro, nuo sienos iki sienos, nuo grindų iki lubų, nes, to nepadarius, erdvė liks nesuvokta abstrakcija.

Regintis vaikas daiktus iki tol, kol įvardija juos, mato šimtus kartų. Sutrikusios regos vaikui taip pat būtina tokia gyvenimiška patirtis, padedanti suformuoti aplinkos vaizdinius. Erdvės suvokimas ir sugebėjimas orientuotis joje yra būtini, be to, vaikščiojimas tampa tik nuo suaugusiojo priklausančia motorine funkcija.

Sutrikusios regos vaikui sunku suvokti, kas vyksta, kai jis valgo. Vaikui būtinai reikia leisti suvokti rankomis ir burna tai, kas yra lėkštėje. Reikia vengti, kad suaugęs per ilgai nemaitintų vaiko šaukštu. Kuo anksčiau reikia įdėti šaukštą į vaiko ranką. Suaugusiojo ranka jam mažiau turėtų padėti. Reikia leisti vaikui belsti šaukštu į lėkštę, nes tai padės jam suprasti ryšį tarp maitinimo ir tokio tipo triukšmo.

Jei žaisliukas iškrinta iš normaliai matančio vaiko rankų, toks vaikas stengiasi jį pasiekti. Nukritęs žaislas ar žaislas, gulintis šalia aklo vaiko, neprivers jo pasielgti analogiškai. Šiuo atveju sunku rasti tokių žaidimų, kad vaikui norėtųsi šliaužioti. Užsienio autorių nuomone, šiame etape sutrikusios regos vaikui pavyzdžiu gali būti regintis vaikas. Bendraamžis kartais geriau geba to išmokyti, ko mes, suaugusieji, negalime. Kai kurie sutrikusios regos vaikai pradeda savarankiškai judėti gana vėlai. Dažniausiai jie pradeda pirma vaikščioti, o po to tik šliaužioti. Taigi reikia sustiprinti treniruotes, padedančias išlaikyti pusiausvyrą, kuri intensyviausiai vystosi, kai pradedama šliaužioti.

Naujagimiai neturėtų būti standžiai suvystomi - tai riboja judesius ir normalų judėsenos vystimąsi. Tėvai, auginantys sutrikusios regos vaiką, visokeriopai turėtų skatinti vaiko judėjimą. Kai neskiriama reikiamo dėmesio, gali formuotis antriniai nukrypimai: judesių koordinacijos, laikysenos, ritmo pojūčio sutrikimai, kuriuos vėliau tektų koreguoti per specialiuosius užsiėmimus.

Parengė Vytautas GUDONIS

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]