JUBILIEJAI |
Gražina SIDEREVIČIENĖ IŠEITIS VISADA ATSIRANDA |
Laikas teka tarsi smėlis pro pirštus. Gyvenimas, anot Justino Marcinkevičiaus, "tik sujaukta prisiminimų puokštė, kurią (pats nežinai, kodėl) kitiems tiesi". Ir kartais tik muzika, nors nereali ir neapčiuopiama, atrodo tikra. Tokia tikra, kad norisi ją paliesti, prisiglausti, pasiguosti. Tokia nuojauta neapleido kovo 29 dienos vidurdienį, kai švenčiant masažuotojo Kazimiero Vaičiūno jubiliejinį 50-ąjį gimtadienį, suskambo Šopenas, o vėliau ir Šubertas. Retas sutapimas - Kazimierui Šopeną skambino jo sūnus, pianistas Mantas Vaičiūnas. Jam akompanuojant skambėjo ir lyriškoji F.Šuberto "Serenada", subtiliai ir jautriai atliekama artimos Kazimiero bičiulės Onutės Matusevičiūtės. Yra žmonių, kurie ima ir nustebina. Ir nustebina tie, iš kurių to mažiausiai tikiesi. Kelias dešimtis metų pažįstu Kazimierą Vaičiūną. Laikau save kultūros žmogumi, todėl jubiliatą vis matau šokantį, girdžiu dainuojantį, grojantį, nors meno saviveiklą jis paliko bene prieš gerą dešimtmetį. Tada jo, smagaus, draugiško, buvo visur pilna. Sunku buvo įsivaizduoti kultūros namų vyrų vokalinį ansamblį be švelnaus lyriško Kazimiero tenoro. Kaip vijurkas Kazimieras sukosi jaunimo tautinių šokių ratelyje, trimitu grojo estradiniame orkestre bei ansamblyje. Be to, dirbo - grojo profesionaliame pučiamųjų instrumentų orkestre, pas trenerį Joną Burakovą kilnojo štangą, ir to jam buvo per maža - suspėdavo į anuo metu geriausio Kauno mieste jaunimo šokių kolektyvo "Žilvitis" repeticijas bei pasirodymus. Šiandien tokį poelgį vadiname integracija į reginčiųjų bendruomenę, tada tokie dalykai mažai kam rūpėjo. Regis, turėjo viską: darbą, kuris ne tik buvo prie širdies, bet ir garantavo ateitį, gausybę hobi. Ir staiga, atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, vos spėjus pasimėgauti laisve ir demokratija, viskas griuvo. Neatsirado finansavimo profesionaliam pučiamųjų instrumentų orkestrui, iš kurio daugelis neregių ir silpnaregių pelnėsi duoną. Ne vienam rodės - dangus griūva. Tada Kazimierui Vaičiūnui buvo keturiasdešimt vieneri. Reikėjo išlaikyti šeimą, tad teko ieškotis kitokios išeities. Suprato: kai bėda prispaudžia, kai esi priremtas prie sienos, išeitis atsiranda. Turėdamas stiprias rankas pasirinko masažuotojo specialybę ir 1994 metais įstojo į Vilniaus medicinos mokyklą. Baigė, įgavo pasitikėjimo savimi, įsidarbino 2-ojoje Kauno klinikinėje ligoninėje. Darbas ne iš lengvųjų, be to, Kazimieras ne iš tų, kuriems svarbu kaip nors prastumti darbo valandas. Todėl ir pacientų neatsigina. Viena mano bičiulė skundėsi: "Buvau 2-oje klinikinėj ligoninėj, norėjau, kad mane masažuotų Vaičiūnas, bet kur tu pas jį pakliūsi..." O ir pats jubiliatas sako: "Reklamos man nereikia - žmonės vieni per kitus susižino". Pati didžiausia bėda - nuolat silpstančios akys. Retinitis pigmentosa - liga, kuria sergant beveik nelieka vilties, kad pagerės, bet Kazimieras neverkšlena ir nesiskundžia. Darbas ir šeima - tarsi išsigelbėjimo nuo visų negandų laivas. Žmona Danguolė - visada šalia. Suprantanti ir užjaučianti. Ir žmona pramoko masažo, kad "pavargusį nuo įtempto darbo vyrą savo rankomis pamasažuotų". Nemaža vilčių ir optimizmo teikia sūnus Mantas, praėjusiais metais bakalauro laipsniu baigęs Lietuvos muzikos akademiją ir įgijęs pianisto specialybę. Rimtas, atkaklus vaikinas savo sugebėjimus jau parodė šių metų kovą Vilniuje vykusiame tarptautiniame konkurse festivalyje, skirtame F.Šopenui. Šiame festivalyje Mantas buvo apdovanotas laureato diplomu. O ir pats jubiliejinis gimtadienis, kaip dera tikram muzikantui, buvo itin šventiškas. Gera nuotaika liejosi per kraštus. Jį rengėme kartu su itin draugiškai nusiteikusia smagia kauniečių masažuotojų komanda, kuri savo kolegai padainavo mėgstamiausią jubiliato dainą "Prie gintaro jūros". Netilo gitara ir gražūs linkėjimai. Sveikino LASS Kauno ir Marijampolės apskričių tarybos pirmininkas Stasys Babonas, masažuotojai ir muzikantai, kultūros namai. Ne kasdieniškai pilkos, o šviesios ir spalvingos ateinančių dienų puokštės, stiprių, ištvermingų rankų, jubiliate!
|