KAIP PELNOMĖS DUONĄ

Henrikas STUKAS

SILPNAREGĖ VERTĖJA

Dabar aukštųjų mokyklų absolventams darbo tenka ieškoti patiems. Ne išimtis ir Vilniaus pedagoginio universiteto užsienių kalbų fakulteto vokiečių kalbos specialybės absolventė Aušra Pakalaitė. Aušrai pavyko - ji dirba. Laisvu laiku tapo. Šiuo metu Vilniuje, Medicinos bibliotekoje, vyksta silpnaregės dailininkės paveikslų bei piešinių paroda. Jos darbų galime rasti ir internete.

Vieta - ne mokykloje

Aušros likimas nelepina. Mergina priversta kiekvieną dieną kovoti su ją kamuojančia negalia. Aušros ne tik silpnas regėjimas, bet ir kojos ne visai klauso. Šios negandos jos nesužlugdė, nepavertė apgailėtina bambekle - atvirkščiai, suteikė jėgų grumtis su likimu. Silpnaregė dailininkė gyvenime stengiasi surasti kuo daugiau linksmų, žaismingų spalvų:"Kitaip gyvenimas būtų pilkas, niūrus ir neįdomus. Nebūsiu originali teigdama, jog gyvenimo spalvos priklauso nuo paties žmogaus. Jeigu esi niurzglys, bambeklis, savimyla ir nuolat viskuo nepatenkintas, vadinasi, tavo paletėje dominuoja tamsios, niūrios ir atstumiančios spalvos. O jeigu esi linksmas, žvalus, nebijantis rūpesčių bei vargų, - tu tapai šviesiomis ir šiltomis spalvomis. Būčiau veidmainė teigdama, jog mano paletėje vien šviesios ir šiltos spalvos. Pasitaiko visko. Stengiuosi savo prastą nuotaiką, skausmą, sunkumus vyti į šalį. Užsimiršti padeda mėgstamas darbas bei teptukas ir popieriaus lapas. Šis pomėgis studijuojant buvo geriausia užsimiršimo ir atsipalaidavimo priemonė. Dabar pamėgau piešti kompiuteriu. Darbe turėdama kokią laisvą minutę įsijungiu reikiamą programą ir piešiu. Tą patį darau ir namuose," - pasakojo Aušra.

1996 metais vienu metu stojimo dokumentus jau galima buvo pateikti kelioms aukštosioms mokykloms. A.Pakalaitė juos padavė į Vilniaus universitetą ir į VPU. Aušra VU pateko į studentų sąrašą, kurie moka už studijas. VPU Aušrai pasisekė geriau: šioje aukštojoje mokykloje už mokslą nereikėjo mokėti. Todėl mergina, ilgai nesvarstydama, pasirinko VPU.

Silpnaregei aukštojo mokslo diplomas buvo įteiktas 2000 metais. Aušra, dar studijuodama paskutiniame kurse, susimąstė apie savo ateitį. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre atlikdama praktiką, manė, jog baigusi mokslus sugrįš čia mokytojauti. Ir daugelis mokytojų sakydavo: "Grįši pas mus!" Mergina buvo tuo bepatikinti, bet, gavusi diplomą, suteikiantį teisę dirbti mokykloje vokiečių kalbos mokytoja, suprato - viskas verčiasi aukštyn kojom. Paaiškėjo, jog jaunos specialistės paslaugų čia nereikia. Aušra užsiregistravo darbo biržoje, papildė bedarbių gretas. Pakalaitė nedaug sielvartavo, jog negavo mokytojos vietos. Aušra įsitikinusi - darbo reikia pradėti ieškoti dar studijuojant.

Bedarbystės našta

"Lankytis darbo biržoje - nepavydėtinas dalykas. Niekam šito nelinkėčiau. Pirmiausia eidama į darbo biržą jautiesi pažeminta, bejėgė. Kai ilgiau ten vaikštai ir negauni ieškomo darbo, tave aplanko nevisavertiškumo jausmas. Ieškant darbo, koją neretai pakiša blogas regėjimas. Turbūt tai mūsų visų "Achilo kulnas". Tik įgijusi šiek tiek patirties supratau, jog norint gauti darbą darbdaviui savo minusus turi pateikti kaip pliusus. Ieškant darbo nereikėtų vengti avantiūrizmo. Negalima abejoti savimi. Jeigu suabejoji - darbo negausi. Kada darbdavys klausia, ar sugebėsi padaryti vieną ar kitą darbą, - visada reikia atsakyti nedvejojant, teigiamai, nors pats gal ir kitaip manytum. Darbdaviams imponuoja pasitikintys savimi darbuotojai. Esu įsitikinusi: kam teko ieškoti darbo, tas turi savo paieškos sistemą bei receptus. Jei vieną kartą nepasisekė, tai nereiškia, kad nesiseks visada!" - pasakojo vertėja.

Aušrai pravertė geras užsienio kalbos mokėjimas. Ji vertėjavo. Iš pradžių - pažįstamiems, vėliau interesantų padaugėjo. Ji už vertimus brangiai neėmė. Kartais versdavo į vokiečių kalbą dykai. Patenkinti klientai atsidėkodami ją rekomenduodavo kitiems. Aušrai darbo netrūko. Vieną mėnesį uždirbdavo daugiau, kitą - mažiau. Kaip pati sako, duonai užteko. Neturėdama vertimų, kompiuteriu rinkdavo tekstus. Tai buvo dar vienas pajamų šaltinis. Mėgino ir savo pačios tapytais paveikslais prekiauti. Deja, nesėkmingai.

Įsidarbinti nebuvo lengva

A.Pakalaitė vėl įstojo mokytis. Šį kartą pasirinko neakivaizdines studijas - socialinį darbą. Mokslas buvo mokamas. Tiesa, iš pradžių už mokslą mokėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Vėliau sąjunga mokėti atsisakė dėl pinigų stokos. Aušra mokslus tęsė už savo lėšas. Mokytis teko 1,5 metų. Silpnaregė mokslus baigė sėkmingai. Dabar turi socialinės darbuotojos diplomą.

Prieš pusantrų metų sulaukė išsvajoto pasiūlymo - dirbti vertėja firmoje, organizuojančioje užsieniečiams medžiokles. O prasidėjo nuo telefono skambučio. Paskambino nepažįstamas vyras, paprašė kuo skubiau išversti į vokiečių kalbą komercinį pasiūlymą. Aušra, išgirdusi terminą, suglumo. Bet jai pačiai buvo įdomu, ar įstengs per tokį trumpą laiką išversti sunkų tekstą. Išvertė! Ji viską jau buvo beužmirštanti, kai vėl iš to paties pono sulaukė skambučio. Šį kartą jis pakvietė užeiti į jo kontorą Vytenio gatvėje. Atėjusi išgirdo netikėtą kvietimą dirbti firmoje "Explore Baltija", kuri organizuoja ne tik medžiokles, bet ir prekiauja medžioklės, žvejybos reikmenimis bei repelentais, t.y. medžiagomis, atbaidančiomis gyvūnus. A.Pakalaitei teliko sutvarkyti reikiamus dokumentus. Juos sutvarkyti buvo nelengva. Atsirado daug biurokratinių kliūčių. Vertėja pasakojo: " Mokslams invalidumas reikšmės neturi. O darbinantis teko susidurti su ekspertizės komisija - reikėjo gauti pažymą, leidžiančią dirbti. O komisija viskuo abejoja. Kai pasakiau, jog dirbsiu vertėja ir kompiuteriu, buvau paklausta, ar sugebėsiu. Jie stebėjosi, jog aš jau moku su juo dirbti. Matyt, gydytojai nieko nežino apie dabartines neregių ir silpnaregių galimybes dirbti kompiuteriais. Ką jau kalbėti apie kitą kompensacinę techniką. Mano laimei, reikiamą pažymą gavau. Įsidarbinti kliūčių nebeliko."

O Aušros darbdavys dėl jos regėjimo nesuko galvos. Jo nuomone, svarbiausia, kad darbas būtų atliktas. O Aušra su juo puikiai susidoroja. Daugiausia laiko ji praleidžia kontoroje. Tenka daug dirbti kompiuteriu. Išverstus dokumentus, pasiūlymus Aušra siunčia kolegoms į užsienį, užmezga ryšius su naujais interesantais. Gavus naują repelentą ar medžioklės įnagį, tenka išversti produktų charakteristikas. Tenka versti ir straipsnius iš žurnalų, laikraščių apie naujas medžioklės technologijas.

Kita silpnaregės vertėjos darbo sritis - tiesioginis vertėjavimas. Tai tikrai nėra lengvas darbas. Jis reikalauja maksimalaus susikaupimo bei dėmesio. Versti būtina be klaidų, nes kiekviena klaida gali kainuoti nemažus pinigus. Aušrai tenka važiuoti ir į medžiokles. Tiesa, silpnaregė nemedžioja. Prasidėjus medžioklei ji lieka sėdėti mikroautobuse. Medžioklė trunka nuo 1 dienos iki 1 savaitės. Pasibaigus medžioklei, Aušra - vėl įprastoje darbo vietoje. Bendradarbiai mielai talkina silpnaregei. A.Pakalaitė džiaugėsi: "Man pasisekė! Mūsų kolektyvas mažas ir labai draugiškas. Nereikia prašyti pagalbos. Patys bendradarbiai ją siūlo. Smagu, kada tave vertina ne pagal tavo išvaizdą, o pagal sugebėjimus."

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]