IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

Dr. Valentinas Vytautas TOLOČKA

 


PETRO AVIŽONIO REFERATAS "AKLŲJŲ GLOBOJIMAS KITUR IR LIETUVOJE"

Vasario 24 d. sukanka 80 metų, kai prof. Petras Avižonis Lietuvos gydytojų antrajame suvažiavime (1923) pirmasis tarė žodį aklųjų švietimo reikalu.

XX amžiaus pradžioje konkretų rūpestį aklųjų globa bei švietimu parodė visuomeninės organizacijos bei atskiri asmenys, daugiausia - gydytojai. 1923 m. vasario 24 d. antrajame Lietuvos gydytojų suvažiavime P. Avižonis perskaitė pranešimą "Aklųjų globojimas kitur ir Lietuvoje". Šis pranešimas tais pačiais metais buvo išspausdintas "Medicinos" žurnale ir dar išleistas atskira brošiūra. Pranešime buvo pateiktas aklumo apibūdinimas, Lietuvos aklųjų statistinių duomenų analizė; taip pat istorinė aklųjų globos ir švietimo apžvalga Vakarų Europoje, brailio raštas, aklųjų mokymas amatų ir kitų specialybių. Nemažai dėmesio skirta apakusių karių globai, pažymėtos išsilavinusių aklųjų pastangos paskutiniaisiais dešimtmečiais organizuoti sąjungas, teikiančias akliesiems materialią ir dvasinę pagalbą. Apžvelgęs visuomeninį aklųjų sąjūdį užsienyje, toliau P. Avižonis analizavo aklųjų švietimo ir įdarbinimo galimybes Lietuvoje. Remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucija jis tvirtino: "Jei valstybė pripažįsta visiems vaikams teises įgyti pradžios mokslą, jei Lietuvos konstitucijos 81 paragrafas sako, kad "pradžios mokslas yra privalomas", tai tiems, kuriems paprastosios mokyklos netinka, reikia turėti ypatingų mokyklų". Ir toliau: "Protinga socialinė politika reikalauja ne pašalpos akliesiems, ne išmaldų, bet jų likusių jėgų išplėtojimo ir jų sunaudojimo produktingam darbui". Vadinasi, tik švietimas ir darbas galėjo ištraukti iš skurdo visų užmirštus akluosius bei suteikti jiems visavertį gyvenimą, teisines garantijas.

Antrasis Lietuvos gydytojų suvažiavimas, išklausęs oftalmologo prof. P. Avižonio pranešimą apie aklųjų padėtį Lietuvoje, įpareigojo ką tik sukurtą vykdomąjį komitetą rūpintis aklųjų globa. Suvažiavimo pasiūlyta rezoliucija buvo priimta vienbalsiai. P. Avižonio pranešimas bei suvažiavimo rezoliucija netrukus sulaukė atgarsio visuomenėje. Aklųjų švietimo reikalų ėmėsi dvasininkija, gydytojai, karininkija, Lietuvos karo invalidams šelpti komitetas, įsteigtas ir vadovaujamas generolo Vlado Nagevičiaus. Šia prasme P. Avižonio referato paskelbimas visuomenei buvo nepaprastai reikšmingas Lietuvos aklųjų švietimo istorijai.

KAUNO AKLŲJŲ INSTITUTO ĮSTEIGIMAS IR JO IŠAUGIMAS Į VIDURINĘ MOKYKLĄ

Vasario 27 d. Lietuvos aklųjų švietimui sukanka 75 metai. Lietuvos aklųjų sąjungos centro valdyba 1927 m. iš privataus asmens Kaune nupirko dviaukštį medinį namą su žemės sklypu aklųjų institutui steigti. Lapkričio 15 d. švietimo ministro įsakymu, atsargos mokytojas Mečislovas Kviklys paskirtas steigiamo aklųjų instituto vadovu. Aklųjų instituto vedėjas kartu su aklųjų sąjungos centro valdyba aptarė ir priėmė Prano Daunio pritaikytą lietuvių kalbai brailio rašto abėcėlę ir aklųjų instituto statutą. Praėjus pasiruošimo laikotarpiui, 1928 m. vasario 27 d. institutas buvo atidarytas ir prasidėjo pirmieji mokslo metai. Tą dieną institute buvo 20 auklėtinių ir du pedagogai (visi 20 buvusių auklėtinių jau yra mirę).

Institutą įsteigė ir juo iki 1930 m. pabaigos rūpinosi Lietuvos aklųjų sąjunga, o nuo 1931 iki 1940 m. rudens jis buvo Lietuvos akliesiems globoti draugijos žinioje. Pagal to meto Pradžios mokslo įstatymą, institutą finansavo Švietimo ir Vidaus reikalų ministerijos. Institute buvo mokoma bendrojo lavinimo dalykų, muzikos ir amatų. Tai buvo keturklasė mokykla su gerokai išplėsta pradžios mokyklos programa ir sustiprintu muzikos mokymu; kartu buvo mokoma šepečių gamybos, pynimo, mezgimo ir audimo amatų. Mokiniai institute gavo bendrabutį, maitinimą ir aprangą.

1940 m. spalio 1 d. aklųjų institutas sovietų okupacijos valdžios buvo suvalstybintas. Pagal aklųjų instituto vedėjo Jono Mikėno parengtus nuostatus Švietimo ministerija nuo 1940 m. rugsėjo pradžios institute įvedė žemesniosios amatų mokyklos programą. Amatų mokymo programą buvo numatyta išeiti per ketverius mokslo metus. Atidaryta penktoji bendrojo lavinimo klasė.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos karas. Vokiečių okupacijos metais aklųjų institutas liko valstybinė mokykla su priaugančiomis bendrojo lavinimo ir amatų mokymo klasėmis. 1944 m. birželio mėn. išleista pirmoji aštuonių klasių laida. Šios klasės baigimo pažymėjimus gavo 5 auklėtiniai.

Nuo 1946 m. rugsėjo 1 d. aklųjų institutas buvo prilygintas progimnazijai. 1949 m. birželio mėn. progimnazijos kursą baigė 6 mokiniai. Tais pačiais metais, Lietuvoje pakeitus bendrojo lavinimo mokyklų struktūrą, aklųjų institutas nuo gruodžio 10 d. tapo aštuonmete mokykla, peraugančia į dvylikmetę vidurinę mokyklą. 1955 m. birželio 25 d. aklųjų vidurinė mokykla išleido pirmąją abiturientų laidą. Brandos atestatus gavo 5 abiturientai.

Toks buvo nueitas kelias nuo aklųjų instituto įsteigimo iki vidurinės mokyklos sukūrimo. Buvo padėti aklųjų švietimo pamatai, sukurta mokymo bazė. Parengta nemažai aklųjų inteligentijos; besikurianti Lietuvos aklųjų draugija ir jos įmonės jau turėjo savus kadrus. Institute įsitvirtinusias kultūrinės veiklos tradicijas perėmė Aklųjų draugija. Instituto parengti amatininkai (šepetininkai, pynėjai, mezgėjai) suformavo pirmuosius pagrindinius Aklųjų draugijos įmonių gamybos profilius.

Septintajame dešimtmetyje mokykloje pradėta diferencijuoti aklųjų ir silpnaregių mokymą, iš pradžių pradėtos sudarinėti atskiros klasės. 1975 m. Vilniuje Lietuvos aklųjų draugijos lėšomis pastatyta aklųjų ir silpnaregių mokykla. Rugsėjo 1 d. mokykla pradėjo veikti ją perkėlus iš Kauno. O Kaune buvusios aklųjų mokyklos vietoje atidaryta silpnaregių mokykla.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]