VIRŠELIS
G.MAKSAS. ŠVIESA
Gabrielis Maksas apie 1890 metus sukūrė vieną iš įstabiausių alegorinių paveikslų, kuriame neregys vaizduojamas kaip simbolis. Štai kaip aprašo šią drobę M.Jėdikė. G.Maksas sukūrė šviesos alegoriją, o kaip nešančią šviesą pasirinko gražią aklą mergaitę. Ji sėdi ant akmeninio suolelio, ištiestoje rankoje laikydama aliejinę lempelę. Prie jos kojų guli dvi kryžmai sudėtos palmės šakelės, dengiančios jos balto ilgo rūbo šleifą. Regis, viskas tos gražuolės tauru, nepretenzinga: klasikinio profilio veidelis, palaidi juodi plaukai, lengvai krentantis drabužis, nuleisti vokai kukliai paryškina aklumą. Dešiniau, nišoje, stovi priešinga būtybė: juodais drabužiais vyresnio amžiaus moteris. Ši būtybė pastirusiu žvilgsniu spokso į sėdinčiąją, laukdama, kol užges šviesa. Jos lygiai krintančius žilus plaukus dengia kepuraitė, rankos sunertos prieš save. Tačiau akloji sėdi ramiai, susikaupusi, tamsai nešdama šviesą, pasikliaudama tuo, jog šalia jos, kairėje, ant suolelio, dega dar keturios lempelės. Negalima nepastebėti ant jos kaklo kryželio su ilga grandinėle.
Reikia pripažinti, kad nežinant tikrosios paveikslo sukūrimo istorijos, be galo sunku interpretuoti kūrinio idėją. Aišku tik viena, kad dailininkas Gabrielis Maksas įmantrauja kontrastais: jaunyste ir senatve, šviesa ir tariama neregės tamsa. Jei nesigilinama į šio paveikslo esmę, jis sukelia didžiulį estetinį pasigėrėjimą ir intriguoja nesuprantamu siužetu.
Vytautas GUDONIS
