RENGINIAI
Valentinas ČYŽAS
ATMINTIES VALANDA
Gruodžio 7 dieną sukako 20 metų, kai vos keturiasdešimties sulaukusi po sunkių, vis progresavusių ligų Anapilin išėjo viena aktyviausių tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos Jurbarko rajono organizacijos meno saviveiklininkių, savamokslė eiliuotoja Nijolė Skridulytė-Kudžmienė.
Siaučiant stiprokam vėjui, spaudžiant ne ką mažesniam šaltukui, vis tik atsirado daugiau nei dvi dešimtys drąsuolių neregių rajono invalidų draugijos, literatų klubo "Švieselė" ir ją pažinojusių kaimynų, kurie pūkšdami, paskubom sugužėjo į šiltą, saulutės nutviekstą salę. Kiek prasimarkstę, priešais išvydo jie gedulo kaspinu perjuostą stalelį, uždegtą žvakę, kryželį. Kas liko namuose, pabūgę žiemos rūstybės ar sunegalavę, tuo pat metu kalbėjo maldą už velionės sielą.
Šio rašinio autorius kone po kruopelytę visą rudenį rinko surinko savuoju likimu ir siela mums artimo žmogaus gyvenimo mozaiką, literatūrinį ir ne tik palikimą. Tikiuosi, kad Nijolės Skridulytės-Kudžmienės neštas šioj žemėj kryželis, jos džiaugsmai bei patirta gėla sudomins ne vien atminties valandon susirinkusius.
Gimė ji 1942 metais kovo 4 dieną Jurbarko rajone, Raudenės valsčiaus Kaniūkų kaime, vargingo valstiečio šeimoje. Lankė Kartupėnų pradinę mokyklą. 1959 metais šeima persikėlė gyventi į Jurbarką. Čia iš pat vaikystės nestiprios sveikatos, liesutė mergina įsidarbino plytinėj, bet sunkus fizinis darbas jau po mėnesio kito privertė atsisakyti šio sumanymo. Kiek pailsėjusi pabandė ji įsitvirtinti miesto kepykloje, bet ir šis pasirinkimas buvo merginai ne pagal pečius. Gyvendama svajonėmis, sodino, laistė ravėjo savus, o paprašyta ir svetimų žmonių daržus, talkino nuimant derlių. Atėjus rugsėjui, Nijolė skubėdavo į vienintelės tada miesto vidurinės mokyklos vakarinį skyrių. Metai po metų vis labiau silpnėjantis matymas privertė ją ne kartą kreiptis į medikus. 1970 metų pradžioje ji buvo pripažinta antros grupės regėjimo invalide. Netruko tapti rajono neregių organizacijos nare. Įsidarbino Kauno gamybinio mokymo kombinate namudininke. Pradėjo mokytis brailio rašto. Kupina jaunatviško entuziazmo, Nijolė tiesiog nepastebimai tapo gausaus meno saviveiklininkų būrio dalimi. Jos visur buvo pilna: ir dramos būrelyje, ir agitbrigadoje, ir moterų vokaliniame ansamblyje. Kur dar duetas kartu su meno vadovu Mečislovu Barzda, atliekant ne tik populiarių tada autorių, bet ir jos tekstais vadovo sukurtas dainas. LAD finansiškai remiant miesto gyvenamųjų namų statybas, Nijolė Skridulytė viena pirmųjų iš neregių gavo butą su visais patogumais. Tai būta jos aukso amžiaus. Tačiau metai po metų vis labiau savas gyvenimo taisykles jai diktavo ne vien tik blogėjantis regėjimas, progresuojanti išsėtinė sklerozė, bet dar ir vėžys.
Nesėkmingos vedybos, jau paaugliu spėjęs tapti sūnus Džimis, džiaugsmo valandėlėmis ar nemigos naktimis susidėliojusios eilės, iš lėto guldytos į moksleiviškus sąsiuvinius, kai kurių tekstais sukurtos dainos - štai ir viskas, kas liko šiapus Anapilio nežinios, peržengus keturiasdešimtmetį. Daug tai ar maža, teatsako laikas. Baigus pasakojimą apie mums brangaus žmogaus nueitą gyvenimo kelią, atminties valandos dalyviai sukalbėjo maldelę už Nijolės Skridulytės-Kudžmienės sielą.
Organizacijos meno mėgėjų kolektyvo moterys tądien viena po kitos deklamavo likimo sesės eiles, o štai dainų Nijolės tekstais imtis nesiryžo. "Prie jų mums reikia dar padirbėti, - prisipažino kolektyvo vadovas Valdas Žemaitis ir pridūrė, kad Nijolės gimtadieniui jos tikrai atgims, o su laiku įsitvirtins ir mūsiškiame repertuare."
"Šioji atminties valanda - tai tik numatomos tradicijos pagerbti išėjusius pradžia. Ateityje tikimės kartu sutikti ir gražius organizacijos narių jubiliejus", - baigiantis renginiui kalbėjo pirmininkas Vytautas Andrijūnas.
