LASS LITERATŲ KŪRYBA
Vida MIKNIENĖ
PRIE MEDŽIŲ
Vėl prie beržo skubi atsikvėpt,
o prie liepos įskaudinta rymai,
jų prašnekinti vis nepavyksta,
ir tiek.
Nebepastebi saulės laidos,
įdienoja, ir vėl aušros švinta,
kaip tų medžių romių pastovumą
apglėbt.
Pamojuoja žiedais atsainiai,
saugo paslaptį žalią it klaidą.
Jųjų meilės istorija dar
neatskleista.
Šitaip maga tyliam šlamesy
mintimis nejučia įsiterpti,
ir tą dievišką medžio ramybę
praskleist...
ŽIEMOS ŠĖLSMAS
Snaigės šitokios didelės krito,
tylutėliai be vėjo sklaidos.
Pamažu tos akimirkos tirpo
pasitikdamos šėlsmą speiguos.
O pūgoj įsiaudrina snaigės,
paskrajojusios sprunka pusnin.
Pasišoka šiaurys jas kedenti
ir supusto kažkur patvorin.
Gruodas siausmui piktai pagrūmoja -
susižvalgo mėnulio draugėn.
Saulė tiesia jiems savąja ranką -
debesų užpulties nė žymės.
Žvilgesys vėl po kojomis girgžda,
šlaitą greitai nudildo ledu.
Tas žiemos ir žvaigždynų žaidimas -
Tai romantiško šėlsmo lietus!
NAUJAMETINIS ŠURMULYS
Dūksta, sukasi snaigės -
pamažu, sūkuriais.
Skuba metai išskleisti
baltaveides skraistes.
Šokame su snieguolėm,
siaučia pūgos nakty.
Žvaigždės viltį globoja,
karnavalas arti!
Salėj mainosi kaukės,
juokdarių klegesys -
akimis vos aprėpi
išdabintas erdves.
Naujametiniai tostai,
malonus šurmulys.
Gruodas spindinčia plunksna
vėl kažką išpaišys.
Vėl kažkam dovanoti
šypsenėlę skubės,
tų pačių nuostabiausių,
laimingiausių linkės!
