LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

PASKANDINTAS SPININGAS


Buvo gražus, šiltas liepos mėnesio sekmadienio vidurdienis. Ežeras plytėjo lygus kaip stiklas. Į jį žiūrėdamas, rodos, matei antrą panašų pasaulį, tik aukštyn kojom. Vandeny, tarsi kokiam dideliam veidrody, atsispindėjo paežerės krūmai, salelės, nendrės, meldai, žydras dangus su vienu kitu pūkiniu debesėliu, saule. Ramų ežero paviršių sudrumsdavo tik kokia nors žuvis, naras, antis ar žuvėdra, kaip strėlė puolanti nužiūrėtą grobį.

Kolūkio buhalteris Liepinis, nepaprastas mėgėjas laisvalaikiu pažvejoti, irklavo nuo nedidelės saliukės namų link papietauti, o po to ir vėl leistis į ežerą. Priplaukęs krantą, valties galą užtraukė ant sausumos, kad pati nenuplauktų, susimetė į pintinėlę žuvis, o meškerę, spiningą, žeberklus paliko valtyje. Jam nuėjus, po keleto minučių paežerėje pasigirdo vaikiški balsai, ir iš krūmų takeliu išėjo du berniukai. Vienas jų buvo kolūkio kalvio Narviko sūnus Algis, kitas kalvio kaimyno Vitkaus Jonukas. Metų tie berniukai turėjo po vienodai, maždaug po dvylika, bet jųdviejų ūgis skyrėsi. Algis buvo aukštas, lieknas, Jonukas - kresnas, žemas. Skyrėsi jie dar ir tuo, kad ant Algio mėlynų marškinėlių žėrėjo pionieriaus ženkliukas. Jonukas buvo ne pionierius, bet tai netrukdė jiems būti gerais draugais. Jie ėjo linksmi, žvalūs, įdegę kaip negriukai, gyvai besikalbėdami.

- Einu, žiūriu: net tiršta, pliumpsi tik, pliumpsi... Aš tuojau slieką ant kabliuko... nespėjau užmesti, kad jau čiups!.. Matei, ta pati didžioji... aš ją į save, ji į save, aš į save... net meškerė sulinko. Galvojau, kad jau ir kabliuką nuneš - nenunešė. - Jau nebe pirmąkart, bet su užsidegimu pasakojo Algis, kaip jis vakar paliūnėje užtikęs raudonsparnių ir kaip jas meškeriojęs.

- O gal šiandien jų ten nebebus, - suabejojo Jonukas.

- Bus. Nebijok, niekur nedings. Kai šilta, ten jų visada prisirenka, tik mes nežinojom, - užtikrino jį Algis.

Berniukai priėjo kaip tik tą vietą, kur stovėjo buhalterio valtis. Kaip ėjo, tikriausiai taip būtų ir praėję. Stovi valtis, negi naujiena. Tačiau gale valties padėtas toks patrauklus daiktas - spiningas...

Berniukai stabtelėjo. Stabtelėjo be jokių minčių, be jokių ketinimų, šiaip sau žvilgterėti, visgi spiningas, mašinėlė, mechanizmas. Algiui seniai, kaip sakoma, seilė tekėjo, galvojant apie spiningą. Matė, kaip buhalteris jį išmeta, kaip gražiai lekia oru velkė, kol pliumpteri į vandenį, bet pačiam nė karto nebuvo tekę išmesti, - paprašyti nedrąsu būdavo. Ne tik išmesti, bet ir rankose palaikyti neteko.

Ūmai jis labai panoro tą spiningą į rankas paimti, pačiupinėti. Juk niekas nemato! Buhalterio namus tankia eile užstoja medžiai... O kad ir pamatys kas nors, - kas gi čia blogo? Juk ne pavogti, o šiaip pasižiūrėti...

Ir Algis, pastatęs meškerę prie karklo, ištiesė ranką į spiningą.

- Einam, neliesk, pamatys... - tarė Jonukas, bet ir pats žengė žingsnį artyn.

Pasižiūrėjimu Algis nepasitenkino. Jau jam norėjosi ir daugiau: pamėginti išmesti. Tik čia jau tikrai bartų, jeigu pamatytų... Bet kad taip įdomu! Žuvytės pavidalo, su žiauna ir raudona akim velkė akinamai blizgėjo saulėje ir tarsi prašyte prašėsi išmetama.

- Žinai ką, Jonuk, pabandykim ir išmesti, a?

- Tai kad baisu... O jei čiukšt ir ateina... - svyravo Jonukas, nors išmest spiningą jį irgi masino.

- Žinai, Jonuk, tu lipk ant kriaušio ir pasaugok, paskui pasaugosiu aš, - surado išeitį Algis.

Jonukui ši mintis pasirodė nebloga. Jis netrukus jau buvo ant kriaušio ir pro krūmus žiūrėjo į buhalterio namus.

- Na kaip? - pusbalsiu paklausė Algis.

- Nieko, gerai. Buhalteris gale tvarto kasa sliekus, o buhalterienės nesimato, - atsigrįždamas nušvietė padėtį Jonukas.

Vadinasi, mest galima, pavojaus nėra. Ir Algis, paėmęs spiningą už poliruotos rankenos, užsimojo ir švystelėjo. Čia įvyko tai, ko jis visiškai nelaukė: spiningas išslydo iš jo rankos ir, padaręs ore gražų lanką, pliumpterėjo į ežerą, net už nendrių. Kaip apstulbęs stovėjo Algis, žiūrėdamas į tolstančius nuo kritimo vietos vandens ratus.

- Bėkim, - prislopintu balsu sušniokštė Jonukas, kai pamatė, kas atsitiko, ir strimgalviais nusirito nuo kriaušio. Algis, vos vos nepalikęs meškerės, nurūko paskui jį. Bėgo jie tol, kol pateko į tankų paežerės karklyną ir bėgti toliau nebegalėjo, - trukdė meškerės. Čia, jausdamiesi esą paslėpti nuo bet kieno akių, jie sustojo. Giliai alsuodami, abu kiek laiko tylėjo.

Valentino AJAUSKO piešinys

- Et, kas dabar bus? Sakiau, neliesk. Einam, - nutraukė tylą Jonukas.

Algis nieko neatsakė. Jam pačiam šimtą kartų būtų geriau, kad jis nieko nebūtų lietęs. Staiga kažkur netoliese trakštelėjo šakelė. Berniukams taip ir užėmė kvapą, per visą kūną nuėjo šiurpuliai: "Pamatė, atsiveja..." Bet ne, tai tik šiaip sau trakštelėjo šakelė. Tačiau nusikaltėliams pasidarė nebesaugu stovėti. Jiems dabar atrodė, kad visgi kas nors galėjo juos pamatyti. Braižydamiesi rankas, veidą, kojas, užkliūdami meškerėmis už šakų, jie spraudėsi vis tolyn ir tolyn nuo tos nelaimingos vietos.

Tą dieną liko visos raudonsparnės, viskas, - kur jau čia bemeškeriosi. Namų link berniukai traukė tylėdami, baimingai galvodami, ar kas nors jų nepastebėjo. Tik atsisveikindamas su Jonuku, Algis tarė:

- Jeigu niekas nematė, tai gerai. O tu, Jonuk, patylėk...

- Dėl manęs būk ramus, kad tik nebūtų pamatę.

Praėjo kelios dienos. Iš pradžių ir Algis, ir Jonukas buvo labai neramūs: o gal kas matė? Sužinos tėvai, draugai... Bet buvo ramu, ir berniukai pamažu ėmė aprimti. Vieną vakarą tas jų ramumas vėl buvo sudrumstas. Algis ir Jonukas knibinėjo kažką kalvėje. Žiūri - takeliu neskubėdamas atžingsniuoja buhalteris.

Taip jau paprastai būna, kad nusikaltėlis ir savo šešėlio bijo. O čia ateina pats buhalteris, ko gi daugiau? Sužinojo. Ateina pas tėvą... Jonukas tai nors tuo save guodė, kad ateina ne pas jo tėvą ir kad ne jis įmetė, o Algis jautėsi kaip pelė spąstuose. Jam iškart pasidarė šilta, išmušė prakaitas. Tačiau berniukų baimė buvo bereikalinga. Buhalteris atėjo ne to paskandinto spiningo reikalu, o atnešė kalviui sutaisyti seną. Pavojus praėjo, bet Algis su Jonuku negalėjo pasilikti kalvėje, kai čia buvo buhalteris, ir abu kaip susitarę išėjo. Tačiau noras išgirsti, ką kalbės buhalteris, neleido jiems toli nueiti. Atsisėdę šalia kalvės durų ant akėčių, jie atidžiai ėmė klausytis.

- Ką gi, galima bus sutaisyti. Čia sumisinguot, čia išlyginti... tik sakyk, Jurgi (buhalterio vardas buvo Jurgis), kaipgi tas tavo gerasis dingo? - girdėjosi kalvio balsas.

- Na, ot, taip ir dingo. Palikau valtyje, sakau, papietausiu ir vėl ateisiu... ateinu, žiūriu - nėra. Apsidairiau, apsidairiau, - kur ten berasi, nėr ir baigta... Ir ne pirmąkart: būdavo, palieki ir randi. Čia gi savi žmonės visi. Bet viskas mat iki laiko, atsirado kažkas, pavogė... Gyveni žmogus ir mokais...

- Tai niekadėjas, - pasipiktinęs ištarė kalvis.

Žodžiai "pavogė", "niekadėjas" kažkaip smeigtelėjo Algio širdin; o Jonukas džiaugdamasis sušnibždėjo, esą gerai, jog buhalteris nežino. Algis džiaugsmo neparodė - buvo susimąstęs. Toks jis vaikščiojo visą vakarą.

Vakarieniaujant kalvis vėl užsiminė apie spiningą. Visi smerkė nežinomąjį vagį. Algiui besėdint už stalo, nelindo kąsniai į gerklę. Maža ir bevalgęs, jis tyliai išėjo iš trobos ir nuėjo į daržinę ant šieno, kur su broliu miegodavo. Miegas neėmė. Nuolatos vartėsi nuo vieno šono ant kito ir vis galvojo apie tą nelemtąjį spiningą. Štai dabar jis visą spiningo istoriją matė visai kitoje šviesoje.

Anksčiau atrodė taip: paskendo iš netyčių ir daugiau nieko, o dabar... dabar štai sako "pavogė", "niekadėjas". O kam geriausiai limpa šitie žodžiai? Jam, Algiui. Žinoma, Algis niekaip negalėjo sutikti su tuo, kad jis, niekad ir pirštu nepalietęs svetimo daikto, - vagis... Mintyse jis visaip save teisino, bet nusiraminti negalėjo. Išeina, kad jis iš tikrųjų beveik lygus vagiui. Juk jis paskandino ir nutylėjo, dar džiaugėsi, kad niekas nematė, - visai kaip vagis. Ir kuo daugiau Algis galvojo, tuo labiau jautėsi nusikaltęs.

Užmigęs sapnavo neramius sapnus. Rytojaus diena jam irgi buvo nelinksma. Algis vaikščiojo paniuręs, slegiamas kaltės pajautimo. Ir blogiausia buvo tai, kad jis nežinojo, kaip tą savo nusikaltimą atpirkti. Galvojo Algis, galvojo ir nesugalvojo nieko geresnio, kaip prisipažinti. Tik kam dabar prisipažinti: tėvui ar pačiam buhalteriui? Ne, geriau tėvui, o paskui sužinos ir buhalteris. Ir Algis nutarė viską papasakoti. Bet ir prisipažinti, kaip pasirodė, buvo ne toks jau paprastas dalykas. Kiek kartų Algis ėjo į kalvę, kur paišinas nuo suodžių tėvas smarkiai žvangino kūju, tiek kartų turėjo išeiti, nieko nepasakęs - baisu, ir baigta. Čia jau ir pats sau ėmė prikaišioti: "Ei tu baily, baily!" Bet pasisakyti vis tiek buvo baisu. Tėvas išgirdęs, ko gero, dar gali lupti... "Ne, tėvui nesakysiu. Pasisakysiu pačiam buhalteriui, - pagalvojo Algis, - ryt nueisiu ir pasisakysiu..."

Tačiau pas buhalterį teko nueiti greičiau, tą pačią dieną. Popiet tėvas jam padavė sutaisytą spiningą ir liepė nunešti. Nešdamas Algis visą kelią galvojo, nuo ko čia reikės pradėti, kaip ištarti pirmą žodį. Jis prisiminė visus skaitytų knygų herojus, kurie, nugalėdami baimę, atliko didžiausius žygius. Nuo to darėsi drąsiau, pasiryžimas atrodė lengviau įgyvendinamas. Tačiau taip atrodė tik tol, kol priėjo buhalterio namus.

Peržengus slenkstį vėl dingo visa drąsa ir pasiryžimas. Išraudęs, smarkiai plakančia širdim, Algis padavė spiningą ir, nieko nesakęs, išėjo.

Lauke, blaškydamas pakelės liepų šakas, pūtė stiprus pietvakarių vėjas. Danguje plaukė pilki debesys. Algis norėjo paspartinti žingsnį, bet tai jam sunkiai sekėsi. Jis ėjo pamažu, vilkdamas kojas, o kažkoks vidinis, labai pažįstamas balsas, vis nesiliovė jam priekaištavęs: "Ei tu, baily baily!.." Na, žinoma! Taip juk visada sako sesuo Valė, kada Algis, jos išmanymu, negerai elgiasi. Slogus gėdos jausmas vėl užplūdo bernioką. "Kinkadrebys! - kalbėjo jis pats sau. - Jei esi žmogus, ne šunsnukis - turi, privalai!" Dar valandėlė - ir Algis jau skubėjo atgal, pas buhalterį.

- Ką dar pasakysi? - pamatęs jį vėl troboje, paklausė buhalteris.

- Aš, dėde... - pradėjo Algis ir papasakojo viską, kaip išėjo su tuo spiningu. Buhalteris iš pradžių nustebo, išplėtė akis, o paskiau apsidžiaugė ir vietoj priekaištų ir barimosi, kurių laukė Algis, linksmai tarė:

- Geras iš tavęs bus žmogus, geras... Tai, sakai, spiningas įkrito į ežerą?.. Tai nieko, man irgi vienąkart buvo įkritęs... Ištraukiau... Kabliu užgriebiau. Einam, parodysi, kurioje maždaug vietoj įkrito. Ištrauksim...

Ir, paėmęs ilgą kablį, jis su Algiu nusileido nuo kriaušio į paežerę.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]