RENGINIAI
Jadvyga Zinaida JANULEVIČIŪTĖ
KELIAUJANTI MALDOS DIENA
Šiais metais tai buvo jau devintoji diena. Katalikiškasis P. Daunio fondas organizuoja kasmet po vieną tokį didelį renginį. Šį kartą ir man teko jame dalyvauti.
Maldos diena vyko rugsėjo 27-ąją Druskininkuose. Pati diena pasitaikė graži, saulėta, primenanti gal net bobų vasarą. Kelionės dieną, tiesa, rytas buvo vėsokas. Nieko nepadarysi - jau ruduo. Tik labai nenorėjome lietaus, kurį žadėjo oro prognozė.
Buvo sutarta, kad mes, vilniečiai, išvyksime aštuntą valandą ryto. Suorganizuoti tokį visos Lietuvos aklųjų ir silpnaregių renginį, aišku, buvo gana sudėtinga, todėl viską reikėjo gerai apskaičiuoti.
Iš Vilniaus vyko 50 žmonių. Fondo valdyba pasamdė didelį autobusą ir mes, labai patogiai įsitaisę, visi geros nuotaikos, išvažiavome.
Kelionė į gražiąją mūsų Dzūkiją visada maloni, žinoma, jei vyksti ne kokių liūdnų įvykių kviečiamas. Mūsų autobusas buvo vėsokas, tačiau už lango greitai pasirodė saulutė ir visi pajuto, kad rudenėlis ne toks jau žvarbus. O, be to, prieš akis atsivėrė švelnūs šio regiono vaizdai: kažkokie tik čia sutinkami tankių ir tiesių pušaičių miškeliai, kadagių plantacijos, gausiai grybus auginantys lapuočių gojeliai. Tik žmonių juose nesimatė - po tokios praėjusios Afriką primenančios mūsų vasaros grybai, matyt, išsigandę tūno po samanomis.
Per mikrofoną guvusis Lietuvos aklųjų bibliotekos dzūkas - jis gi P. Daunio fonde didelis žmogus, viceprezidentas ir daug energijos įdėjęs į šią malonią išvyką, - Juozas pranešė, kad važiuosim pro labai įdomią mūsų istorinę vietovę - Perloją: "Ar būtų noro ten užsukti ir apžiūrėti per visas santvarkas išlikusį Vytauto Didžiojo paminklą?" Autobuso keleivių balsavimas buvo entuziastingas.
P. Daunio fondo prezidentas mons. Juozapas Antanavičius ir jo padėjėjai aklųjų ir silpnaregių susibūrimui išrinko Druskininkų bažnyčią ir Dzūkijos gamtos prieglobstį.
Pati svarbiausia Maldos dienos dalis, kaip ir dera, prasidėjo nuo pamaldų. Pasiekę bažnyčios prieigas pamatėme, kad jau daug kas buvo atvykę ir būriavosi tai šen, tai ten. Aklieji ir silpnaregiai susirinko iš didžiųjų Lietuvos miestų ir rajonų. O kai suėjome į erdvią bažnyčią, labai greitai nebeliko vietų. Kai kam teko visą laiką stovėti.
Mišias aukojo mons. J. Antanavičius, giedojo iš Kauno atvykęs moterų vokalinis ansamblis, vadovaujamas O. Matusevičiūtės. Nuoširdus, šiltas pamokslas, kurį sakė mons. J. Antanavičius, buvo skirtas čia suvažiavusiems žmonėms. Monsinjoras pabrėžė, kad mums visiems iš visų jėgų reikia stengtis švarinti savo vidų ir aplinką, kad ten galėtų apsigyventi Dievas. J. Antanavičius taip pat pasakojo, kaip atrodo Druskininkų bažnyčios vidus, nupasakojo daugelį paveikslų, kad ir aklieji galėtų geriau įsivaizduoti kur esą, kokia pamaldų aplinka.
Mišių pabaigoje mons. J. Antanavičius tėviškai pamokė ir patarė akliesiems, kaip tinkamai elgtis per mišias.
Sugiedoję "Marija, Marija", po pamaldų didžiuliu būriu iš lėto nuėjome aplankyti įspūdingojo M. K. Čiurlionio paminklo, kurį sukūrė skulptorius V. Vildžiūnas. Čia vis fotografavomės. Greit nejučia suskambo dainos. Pagaliau visas 400 žmonių būrys pakiliai užtraukė savo mėgstamą "Lietuva brangi". Tai buvo įžanga į koncertą, vykusį čia pat netoliese sanatorijoje "Lietuva", kurion mus svetingai įsileido jos vadovai. Salė buvo pilnutėlė. Koncertą energingai vedė mons. J. Antanavičius.
Scenoje su gitara pasirodė nenuilstantys dainininkai A. Markevičius ir P. Simonaitis iš Panevėžio. Visi labai plojo J. Kasparo ansambliui iš Kelmės.
Dr. V. V. Toločka supažindino su aklųjų raštu tuos, kurie apie tai nebuvo nieko girdėję.
Mons. J. Antanavičius papasakojo, kad Lietuvos vyskupai paskyrė jį aklųjų ir silpnaregių dvasios vadu. Ta proga mons. J. Antanavičius jau buvo įrašęs labai nuoširdų garsinį kreipimąsi į aklųjų ir silpnaregių bendruomenę. Į kasetę įrašytą "Dvasios vado žodį neregiams", papildytą J. Kairio kūriniais (juos atlieka aklųjų choras "Vilnius"), gaus norintys aklieji ir silpnaregiai. Kasečių reikėtų ieškoti LASS apskričių tarybose arba Lietuvos aklųjų bibliotekoje.
Koncerte poetas iš Jurbarko V. Čyžas mons. J. Antanavičiui įteikė savo knygą dėkodamas už P. Daunio fondo paramą ją leidžiant. Paskui panevėžiečiai dainininkai pasirodė dar kartą.
Na, o Kaunas nebūtų Kaunas, jei kuo nors nenustebintų. Jų programa buvo didelė ir kruopščiai paruošta. Vedama sąmojingos Z. Klibavičienės programa džiugino geru ritmu ir įvairove. Susipažinome su O. Matusevičiūtės moterų vokaliniu ansambliu, išgirdome ir jos pačios atliekamas dainas. Plojome kauniečiams iš visos širdies.
Mons. J. Antanavičius niekada nepamiršta pamaitinti savo "avelių". Jis pasirūpino, kad iš Panevėžio būtų atvežtos didžiulės dėžės skanių bandelių ir milžiniški termosai arbatos bei kavos. Išalkę pasijuto visi, kai pats monsinjoras išėmė pirmąsias bandeles ir ėmė jas dalinti.
Na, o būti Druskininkuose ir neaplankyti M. K. Čiurlionio namų - tai jau apsileidimas. Vieni, pastoviniuodami prie gražiojo ežero su fontanu ir gulbėmis, kiti pro gerokai nusekusį Nemuną, - taigi visi susirinkome M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje. Muziejaus vadovybė priėmė labai svetingai. Net už įėjimą nereikėjo mokėti.
Tuo mūsų viešnagė Druskininkuose ir baigėsi. Vieni autobusai tuojau pajudėjo į tolimą kelionę namo, kiti žmonės dar ieškojo bičiulių, su kuriais norėjo atsisveikinti. Ypatingai dėkingi už tokią gražią Maldos dieną buvo vilkaviškiečiai. Mat jie dalyvavo pirmą kartą ir nutarė tokių švenčių niekad nepraleisti.
Ačiū Katalikiškajam P. Daunio fondui už prasmingą Maldos dieną ir galimybę pasisemti stiprybės kitiems kasdieniams darbams.
