EUROPOS LINK

 

SVARBIAUSIA - ŽINOTI


Osvaldas PetrauskasRugpjūčio pabaigoje Švedijoje vyko bendras Šiaurės ir Baltijos valstybių nacionalinių aklųjų organizacijų pirmininkų susitikimas. Jame dalyvavo ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkas Osvaldas Petrauskas. Grįžęs iš kelionės pirmininkas sutiko pasidalinti savo įspūdžiais ir atsakyti į kelis "Mūsų žodžio" redakcijos klausimus.

O.P. Šiaurės šalių aklųjų organizacijų vadovai, norėdami koordinuoti savo organizacijų veiksmus, jau prieš kelis dešimtmečius įkūrė specialų komitetą. Jų pavyzdžiu 1999 metais kartu su latviais ir estais panašų komitetą įkūrėme ir mes. Paprastai susitikdavome kartą ar du kartus per metus vienoje kurioje iš trijų Baltijos respublikų. Tačiau nuo praėjusių metų pradėjome daryti bendrus susitikimus su Šiaurės šalių koordinaciniu komitetu. Pernai toks susitikimas vyko Latvijoje, šiais metais - Švedijoje, netoli Stokholmo. Daugelis Šiaurės šalių aklųjų organizacijų yra perkopusios jau per šimtmetį, turi sukaupusios didžiulę veiklos patirtį. Organizacijos matė visokių laikų, pergyveno įvairiausių pasikeitimų ir surasdavo palankiausius akliesiems sprendimus. Visada naudinga šią patirtį perimti, įsiklausyti į jų lyderių vertinimus, rekomendacijas ar tiesiog nuomones.

"MŽ". Taigi kokie tie vertinimai, rekomendacijos, kas įdomesnio artimiausių kaimynų - latvių ir estų - padangėje?

O.P. Mes manome, kad tik Lietuvoje blogi politikai, bloga valdžia. Kai susirenka Baltijos valstybių aklųjų organizacijų pirmininkai, tada juokais estai šneka, kad geriausia gyventi Lietuvoje, o mums atrodo - Estijoje. Lietuvių spauda rašo, kad esame patys žiopliausi, o estų spauda - kad žiopliausi estai. Tačiau ir mes, ir estai jau baigia prie šito priprasti. Dideli pokyčiai vyksta Skandinavijos valstybėse: pasaulis pasidarė labai dinamiškas, viskas labai greitai keičiasi. Per praėjusį dešimtmetį mūsų organizacija ne kartą yra gavusi paramos iš įvairių Skandinavijos valstybių fondų. Neseniai Danijos vyriausybė priėmė sprendimą, kad Danija nerems nė vienos Europos valstybės - tik Afriką ir Aziją. Vadinasi, mums čia durys uždarytos. Švedijos aklųjų sąjungai lėšos, skiriamos iš valstybės biudžeto, sumažėjo beveik dvigubai, ypač dalis, skiriama organizacijai administruoti. Nors šalies ekonomika nebloga, valstybės biudžetas nemažėja, tačiau prisisteigė nedidelių, aklaisiais ir žmonėmis su negalia besirūpinančių organizacijų, atsirado konkurencija, ir Švedijos aklųjų sąjunga neteko savo dalies. Organizacija planuoja atleisti apie 15 proc. savo administracijos darbuotojų. Mums Lietuvoje atrodo, kad Skandinavijos valstybės labai gerai gyvena, tačiau problemų turi visi. Reikia daug bendrauti, lyginti, kad susigaudytume, kas vyksta, išmoktume matyti dėsningumus.

"MŽ". Pereikime prie konkretesnių dalykų. Kas gi vyksta pas artimiausius kaimynus, Skandinavijos valstybėse?

O.P. Estai pirmieji iš Baltijos valstybių panaikino invalidumo grupes ir perėjo prie procentinės nedarbingumo išraiškos. Kiekvienas žmogus, neturintis, pavyzdžiui, piršto, gali kreiptis į gydytoją teigdamas, kad jam tai trukdo spausdinti arba groti ir bus pripažintas tam tikru laipsniu nedarbingu. Rezultatas: maždaug šešis kartus padaugėjo neįgalių žmonių ir dešimteriopai išaugo jiems skiriamos socialinės išmokos. Daugelis Estijos aklųjų su nerimu laukia, kas iš viso šito bus, nes kyla reali grėsmė, jog invalidumo pensijos, kitos išmokos gali būti smarkiai apkarpytos.

Daugelis Skandinavijos valstybių piliečių (ne tik neįgaliųjų) labai kritiškai nusiteikę globalizacijos atžvilgiu. Danų kolegos teigia, kad galbūt Danijoje išliks tik didieji prekybos centrai, milžiniški prekybos tinklai, o parduotuvėlėms vietos neatsiras. Kuriasi maitinimo įstaigos - visokie "Macdonaldai" ir į juos panašūs, o mažoms kavinukėms pradeda trūkti oro. Atitinkami pokyčiai ir darbo rinkoje: naujojoje Europoje darbo vietų neranda sveiki verslininkai, ką jau kalbėti apie neįgaliuosius? Šansai smarkiai mažėja.

"MŽ". Globalizacija nepatenkinti ne tik neįgalieji, bet ir dalis Europos jaunimo, intelektualų.

Vyksta protestai, riaušės, o ji kaip ėjo devynmyliais žingsniais per Europą, taip ir eina. Išvada viena: globalizacijos nesustabdysime, pasaulio veido nepakeisime. Ar galime visų šitų permainų skersvėjuose kaip nors įsikomponuoti ir rasti savo vietą?

O.P. Be abejonės, pasaulis buvo iki mūsų, bus ir po mūsų. Trumparegiška būtų manyti, kad viskas sugrius, o gyvenimas tik blogės. Vakarų valstybės jau dabar bando globalizacijos padarinius amortizuoti. Vyksta masiniai protestai, tarp jų - ir neįgaliųjų. Žmonės vienijasi, kuriasi įvairios profesinės ir kitokios organizacijos, pasirengusios ginti savo narius, atstovauti jų interesams suvienytoje Europoje. Ar ne todėl susikūrė ir Europos neįgaliųjų forumas? Vienas iš globalizacijos amortizavimo būdų - išlaikyti savo pilietiškumą: visomis teisėtomis priemonėmis duoti suprasti ir vietiniams, ir tarptautiniams darbdaviams, kad žmonės nėra avinų banda, su kuria galima elgtis kaip kam patogiau. Kalbant apie neįgaliuosius, reikia ieškoti sąlyčio taškų su sveikaisiais, su potencialiais darbdaviais. Negalime darbdavio priversti įdarbinti neįgalų žmogų, bet jį skatinti tai daryti - galime.

Lietuvoje visi turėtume daugiau galvoti, kaip prisitaikyti prie naujų sąlygų. Neseniai darbo vietas skaičiuodavome šimtais. Dabar įdarbinai vieną neregį, padėjai vienam žmogui - jau gerai: žmogus visą gyvenimą dirbs, turės pragyvenimo šaltinį. Masinio įdarbinimo nebus: reikia taikytis prie žmogaus, jo gabumų ir stipriųjų pusių.

"MŽ". Kokius klausimus ir problemas susitikime dar svarstėte?

O.P. Šiaurės šalyse pastebima panaši tendencija kaip ir pas mus - aklųjų organizacijose mažėja jaunimo. Kad Europoje daugėja pagyvenusių ir senų žmonių, kad senatvėje dažniausiai susilpnėja regėjimas, - tai ne vienintelė priežastis. Įdomus buvusio ilgamečio Europos aklųjų sąjungos pirmininko Arne Husvego pastebėjimas: jokio dviračio mes neišrasime, reikia ieškoti analogijų politinių partijų veikloje. Ir Norvegijoje, ir Lietuvoje politinėse partijose dominuoja vyresnio amžiaus žmonės, tuo pačiu metu veikia jaunųjų socialdemokratų ar jaunųjų liberalų struktūros. Kažką analogiška reikėtų kurti ir aklųjų organizacijose: jaunimo sparną, jaunimo komisijas ir pan. Jaunimui galima pavesti vieną kurią veiklos sritį, konkrečius darbus. Šitaip pamažu išryškėtų lyderiai, kurie atėjus laikui įsijungtų į nacionalinės aklųjų organizacijos veiklą. A. Husvego mintis tikrai verta dėmesio. Nesakau, kad tuojau pat turėtume mūsų organizacijoje kurti kokį atskirą jaunimo sparną, tačiau reikėtų rimtai pagalvoti apie jaunimo reikalų komisiją. Ji veiktų prie LASS centro tarybos kaip ir kitos, pavyzdžiui, ūkio ar kultūros komisijos. Skirtumas būtų tik toks, kad šiai komisijai vadovautų ir joje dirbtų jauni žmonės.

"MŽ". Ačiū už pokalbį.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]