IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS
Dr. Vytautas Valentinas TOLOČKA
LEGENDOS APIE TRAKUS
Rugsėjo 2 d. sukanka 50 metų, kai gimė (1952) Galina Stefanovič-Bogdel, pedagogė, rašytoja.
Galina (Halina) Stefanovič gimė Trakuose, ji lenkė. Vilniaus universitete studijavo rusų kalbą ir literatūrą, universitetą baigė 1974 m. Po metų ištekėjo už baltarusio Piotro Bogdelio. Alytaus ir Trakų vidurinėse mokyklose dirbo rusų kalbos ir literatūros mokytoja. Keletą metų gyveno Lentvaryje. Susirgo krūties vėžiu, tada pablogėjo ir taip silpnas regėjimas. Iš pradžių dėl akių ligos buvo gavusi II, o vėliau - I invalidumo grupę. Ištikus tokiai negaliai, ji ėmėsi plunksnos. Parašė ir 1994 m. išleido knygelę "Trakų ežerų legendos". Ją pristatydama skaitytojams Regina Bologovienė rašė: "Halina Bogdel - jauna emocionali mokytoja, mylinti gyvenimą ir vaikus, moteris. Gimusi ir užaugusi Trakuose, domėjosi jų istorija, kultūra, ilgą laiką dirbo ekskursijų vadove, buvo aktyvi visuomenininkė. Tačiau nė vienas nesame apdrausti nuo didelio liūdesio, nelaimės ir nevilties. Neaplenkė sunkus likimas ir Halinos. Ji sunkiai susirgo, patyrė kelias nesėkmingas operacijas. Ėmė sunkiai valdyti rankas. Gydytojai patarė jas mankštinti. Vietoje guminio kamuoliuko Halina minkė molį ir lipdė vazeles, moteriškus papuošalus, kitas gražias buities smulkmenas, tapė paveikslus, rinko ir pati kūrė legendas, pasakas. Sėkmingai dalyvavo tarptautinėse liaudies meno parodose Lenkijoje. Savo meilę moliui perdavė dukrai Snežanai, kuri taip pat parodose pelnė prizus. Bet liga progresavo, kol visiškai prikaustė prie lovos. Vyro padedama užrašė surinktas ir savo pačios sukurtas legendas apie Trakus". Ši H. Bogdel "Trakų ežerų legendų" knyga 1995 m. yra išleista ir brailio raštu. Jos vyro Piotro Bogdelio, dukters Snežanos rūpesčiu po Galinos mirties buvo išleistos šios knygos: "Trakų miesto pasakos" (1995), "Trakų krašto legendos ir pasakos" (1996), tokiais pat pavadinimais ir lenkų kalba. Visos jos išleistos Trakuose - "Galvės" laikraščio ir "Barboros" leidyklos.
Galina Bogdel mirė 1995 m. gegužės 18 d. Trakuose, palaidota Trakų kapinėse, katalikų pusėje.
NEPAMIRŠTAMAS DIREKTORIUS
JONAS MIKĖNAS
Rugsėjo 17 d. sukanka 95 metai, kai gimė (1907) Jonas Mikėnas, pedagogas, buvęs Kauno aklųjų mokyklos direktorius, LAD veikėjas. Gimė buv. Rokiškio apskrityje, Kamajų valsčiuje, Nemeniūnų kaime, mažažemių valstiečių šeimoje. Baigęs Kamajų pradinę mokyklą lankė Rokiškio gimnaziją, vėliau įstojo į Skapiškio mokytojų seminariją, dėl lėšų stokos jos nebaigė ir pradėjo mokytojauti Rokiškio pradinėje mokykloje. Susitaupęs pinigų nuvyko į Kauną ir ten baigė mokytojų seminariją. Vytauto Didžiojo universitete studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą. Nebaigęs universiteto dirbo mokytoju Gelgaudiškio vaikų prieglaudoje, o vėliau - Šilutės gimnazijoje. Hitlerininkams užėmus Klaipėdos kraštą, persikėlė gyventi į Kauną. 1939 - 1940 mokslo metais jis buvo Kauno aklųjų instituto vedėju. Ugdymo darbe taikė pažangesnes formas, rūpinosi suaugusių aklųjų švietimu.
1940 m. liepos 16 d. J. Mikėnas Švietimo ministerijai įteikė aklųjų instituto pertvarkymo pagal "Žemesniųjų ir vidurinių specialinių mokyklų ir kursų įstatymą" pagrindinius nuostatus ir programas. Šitais nuostatais ir programomis institutas vadovavosi pirmosios sovietinės ir vokiečių okupacijų metais. Institutas išaugo į 8 klasių mokyklą.
1940 m. rudenį J. Mikėnas iš aklųjų instituto pasitraukė, o 1945 m. birželį, pačių aklųjų prašomas, vėl buvo instituto direktoriumi ir juo dirbo iki 1951 m. pabaigos. Čia dirbdamas neakivaizdžiai baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Jis daug pastangų padėjo sunkiais pokario metais atkuriant institute mokymo ir auklėjimo darbą, skatino steigti dalykinius būrelius, padėjo įkurti mokinių lėlių teatrą. Pradėjo mokyti naujų amatų: odų išdirbimo, minkštų baldų spyruoklių rišimo. Sudarė sąlygas gabesniems auklėtiniams mokytis aukštesnėse mokyklose, aprūpindavo juos bendrabučiu, apranga ir maitinimu. Jis pirmasis pradėjo į institutą priimti neregius su rankų defektais - vienarankius. Jo pastangomis buvęs institutas iš progimnazijos peraugo į vidurinę mokyklą. Jo vadovaujamas aklųjų institutas daug kuo gelbėjo dar silpnai Lietuvos aklųjų draugijai, Kauno įmonei.
Nuo 1951 m. iki mirties J. Mikėnas dėstė vokiečių kalbą Žemės ūkio akademijoje, buvo svetimų kalbų katedros vedėjas. Jis buvo veiklus LAD narys, jos pirmojo suvažiavimo (1947) delegatas. Vėliau suvažiavimuose buvo renkamas LAD centro valdybos, centro revizijos komisijos nariu. Parašė keletą straipsnių apie aklųjų mokymą ir jų darbą, kurie buvo išspausdinti žurnaluose "Aklųjų dalia" ir "Mūsų žodis". Jis vienas pirmųjų pradėjo kelti mintį apie literatūros įgarsinimą magnetofono juostose, apie kinofilmų, televizijos ir garso įrašų panaudojimą akliesiems mokyti, apie knygų brailio raštu spausdinimo būtinumą. Lietuvos aklųjų biblioteka 1993 m. brailio raštu išleido jo straipsnių rinkinėlį "Aklųjų vieta reginčiųjų bendruomenėje".
J. Mikėnas mirė 1963 m. gegužės 8 d. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
